Pasjansas daugeliui asocijuojasi su pažįstamu kortų žaidimu, kuriame reikia atversti paslėptas kortas ir sudėti jas į keturias krūveles. Vis dėlto pasjansų yra daugybė, o du populiariausi variantai – klasikinis pasjansas ir pasjansas „Voras“ – skiriasi gerokai labiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Abu žaidimai skirti vienam žaidėjui, abiejuose kortos dėliojamos tam tikra seka, tačiau skiriasi naudojamų kortų skaičius, stalo išdėstymas, ėjimų taisyklės ir net pati žaidimo strategija. Klasikinis pasjansas dažniausiai yra paprastesnis pradedančiajam, o „Voras“ reikalauja daugiau kantrybės, planavimo ir gebėjimo numatyti kelis ėjimus į priekį.
Norint geriau suprasti skirtumus, pirmiausia galima praktiškai išbandyti klasikinį pasjansą, o tuomet palyginti jo žaidimo principus su pasjansu „Voras“.
Klasikinis pasjansas, dar vadinamas „Klondike“, yra bene geriausiai žinoma pasjanso versija. Žaidžiama su viena standartine 52 kortų kalade.
Žaidimo pradžioje kortos išdalijamos į septynis stulpelius. Pirmajame stulpelyje yra viena korta, antrajame – dvi, trečiajame – trys ir taip toliau. Kiekviename stulpelyje atversta tik viršutinė korta, o likusios kortos sudaro atsargos krūvelę.
Pagrindinis tikslas – visas 52 kortas perkelti į keturias pamatines krūveles. Kiekviena krūvelė skiriama vienai kortų rūšiai ir pildoma didėjančia tvarka: nuo tūzo iki karaliaus.
Žaidimo stulpeliuose kortos dėliojamos mažėjančia tvarka, kaitaliojant spalvas. Pavyzdžiui, juodą devynakę galima dėti ant raudonos dešimtakės. Į visiškai tuščią stulpelį paprastai galima perkelti tik karalių arba seką, kurios viršuje yra karalius.
Kas yra pasjansas „Voras“?
Pasjansas „Voras“, angliškai vadinamas „Spider Solitaire“, yra sudėtingesnis kortų žaidimas vienam. Standartinė jo versija žaidžiama ne su viena, o su dviem kortų kaladėmis, todėl naudojamos net 104 kortos.
Žaidimo pradžioje 54 kortos išdalijamos į dešimt stulpelių. Pirmuosiuose keturiuose stulpeliuose būna po šešias kortas, o likusiuose šešiuose – po penkias. Atversta tik viršutinė kiekvieno stulpelio korta. Likusios 50 kortų sudaro atsargą, kuri vėliau išdalijama penkiais etapais po dešimt kortų.
Žaidėjo tikslas – stulpeliuose sudaryti aštuonias pilnas tos pačios rūšies kortų sekas nuo karaliaus iki tūzo. Užbaigta seka pašalinama nuo stalo. Partija laimima tada, kai pašalinamos visos aštuonios sekos.
„Voro“ pasjansas taip pat gali būti žaidžiamas naudojant vieną, dvi arba visas keturias kortų rūšis. Vienos rūšies versija yra lengviausia, o keturių rūšių – sudėtingiausia.
Pagrindiniai klasikinio pasjanso ir „Voro“ skirtumai
Aspektas
Klasikinis pasjansas
Pasjansas „Voras“
Kortų skaičius
52 kortos
104 kortos
Naudojamų kaladžių skaičius
Viena kaladė
Dvi kaladės
Stulpelių skaičius
7 stulpeliai
10 stulpelių
Pagrindinis tikslas
Perkelti kortas į keturias pamatines krūveles
Sudaryti aštuonias sekas nuo karaliaus iki tūzo
Kortų dėliojimas
Mažėjančia tvarka, kaitaliojant spalvas
Mažėjančia tvarka, tačiau pilnos sekos turi būti vienos rūšies
Tuščias stulpelis
Dažniausiai priima tik karalių
Priima bet kurią kortą ar tinkamą seką
Sudėtingumas
Lengvesnis pradedantiesiems
Reikalauja daugiau strategijos
Žaidimo pobūdis
Didesnę įtaką gali turėti kortų dalijimas
Didesnę įtaką turi ėjimų planavimas
Skiriasi kortų perkėlimo taisyklės
Vienas svarbiausių skirtumų yra tai, kaip kortos gali būti perkeliamos tarp stulpelių.
Klasikiniame pasjanse kortas reikia dėlioti kaitaliojant raudoną ir juodą spalvas. Raudoną septynakę galima dėti ant juodos aštuonakės, tačiau jos negalima dėti ant raudonos aštuonakės. Kelias tinkamai sudėliotas kortas galima perkelti kartu.
Pasjanse „Voras“ pavienę kortą galima dėti ant bet kurios rūšies viena verte didesnės kortos. Pavyzdžiui, pikų devynakę galima padėti ant širdžių dešimtakės. Tačiau visą kortų grupę kartu galima perkelti tik tuo atveju, jeigu ji sudaro mažėjančią tos pačios rūšies seką.
Dėl šios taisyklės „Vore“ galima greitai susikurti problemų. Skirtingų rūšių kortos gali atrodyti tvarkingai sudėliotos, tačiau tokia mišri seka tampa sunkiai perkeliama ir gali užblokuoti po ja esančias kortas.
Skiriasi galutinis žaidimo tikslas
Klasikiniame pasjanse kortos palaipsniui perkeliamos į keturias atskiras pamatines krūveles. Kiekviena jų pradedama tūzu ir užbaigiama karaliumi. Kortos pamatinėse krūvelėse rūšiuojamos pagal rūšį: širdys dedamos su širdimis, pikai – su pikais ir taip toliau.
„Vore“ atskirų pamatinių krūvelių žaidėjas paprastai nepildo. Vietoje to stulpeliuose reikia suformuoti pilną tos pačios rūšies seką nuo karaliaus iki tūzo. Kai tokia seka užbaigiama, ji automatiškai pašalinama nuo žaidimo stalo.
Taigi klasikinio pasjanso tikslas yra palaipsniui išrūšiuoti visas kortas į keturias krūveles, o „Voro“ – sukurti aštuonias ilgas ir vientisas sekas.
Kuriame žaidime daugiau lemia sėkmė?
Abiejuose žaidimuose svarbus ne tik atsitiktinis kortų išdalijimas, bet ir žaidėjo sprendimai. Vis dėlto šių veiksnių santykis nėra vienodas.
Klasikiniame pasjanse dalis kortų lieka atsargos krūvelėje, o daug stulpeliuose esančių kortų būna užverstos. Žaidėjas iš anksto nežino, kokios kortos slepiasi po jomis, todėl net ir logiški ėjimai ne visada atveria naudingas galimybes.
„Vore“ taip pat yra daug užverstų kortų, tačiau ypač svarbi tampa ėjimų tvarka. Neapgalvotas skirtingų rūšių kortų sumaišymas gali užblokuoti visą stulpelį, o tinkamai suplanuoti veiksmai leidžia atlaisvinti vietą ir perkelti ilgesnes sekas.
Dėl to klasikinį pasjansą galima laikyti labiau priklausomu nuo kortų dalijimo ir jų pasirodymo tvarkos, o „Vorą“ – labiau strateginiu žaidimu.
Kodėl „Vore“ tokie svarbūs tušti stulpeliai?
Klasikiniame pasjanse tuščio stulpelio panaudojimas yra gana ribotas, nes į jį galima perkelti tik karalių. „Vore“ tuščias stulpelis yra daug vertingesnis – į jį galima perkelti pavienę kortą arba tinkamai sudėliotą seką.
Tuščias stulpelis veikia kaip laikina vieta kortoms pergrupuoti. Jis leidžia išardyti nepatogias sekas, pasiekti užverstas kortas ir sujungti tos pačios rūšies kortas.
Todėl vienas pagrindinių „Voro“ strategijos tikslų yra kuo anksčiau ištuštinti bent vieną stulpelį. Vis dėlto jo nereikėtų iš karto užpildyti bet kokiomis kortomis – neapgalvotai panaudojus tuščią vietą galima prarasti svarbiausią žaidimo pranašumą.
Kortų dalijimas vyksta skirtingai
Klasikiniame pasjanse likusios kortos traukiamos iš atsargos po vieną arba po tris. Žaidėjas gali naudoti tik tuo metu prieinamą viršutinę atverstą kortą.
„Vore“ atsargos kortos dalijamos visiškai kitaip. Paspaudus atsargos krūvelę, ant kiekvieno iš dešimties stulpelių padedama po vieną naują kortą. Taip vienu metu ant stalo atsiranda dešimt kortų.
Naujas dalijimas dažnai uždengia jau pradėtas kurti sekas, todėl prieš dalijant verta atlikti visus įmanomus naudingus ėjimus. Per anksti išdalytos kortos gali suardyti tvarką ir gerokai apsunkinti partiją.
Kuris pasjansas yra sunkesnis?
Pradedančiajam dažniausiai lengviau perprasti klasikinį pasjansą. Jame naudojama mažiau kortų, yra mažiau stulpelių, o kortų perkėlimo taisyklės gana greitai įsimenamos.
Pasjansas „Voras“ paprastai yra sudėtingesnis, nes žaidėjui vienu metu reikia valdyti dešimt stulpelių, dvi kalades ir ilgas kortų sekas. Taip pat reikia nuolat vertinti, ar konkretus ėjimas neapsunkins kortų perkėlimo ateityje.
Tačiau „Voro“ sudėtingumą galima reguliuoti:
vienos rūšies versija geriausiai tinka pradedantiesiems;
dviejų rūšių versija suteikia vidutinio sudėtingumo iššūkį;
keturių rūšių versija skirta patyrusiems ir kantriems žaidėjams.
Vienos rūšies režime kiekviena mažėjanti seka gali būti perkeliama kartu. Pasirinkus dvi arba keturias rūšis, žaidėjas turi daug atidžiau saugoti vientisas vienos rūšies sekas.
Kurį pasjansą rinktis pradedančiajam?
Klasikinis pasjansas yra geresnis pasirinkimas žmogui, kuris tik pradeda domėtis kortų žaidimais vienam. Jo taisyklės paprastesnės, partijos paprastai vyksta greičiau, o žaidimo eiga lengviau suprantama.
Pasjansas „Voras“ labiau tinka tiems, kurie jau pažįsta pagrindinius pasjanso principus ir ieško didesnio strateginio iššūkio. Pradėti rekomenduojama nuo vienos rūšies versijos, o vėliau pereiti prie dviejų ir keturių rūšių žaidimo.
Renkantis verta atsižvelgti ir į norimą žaidimo pobūdį. Klasikinis pasjansas tinka trumpai ir ramiai pertraukai, o „Voras“ – ilgesnei partijai, kurioje svarbus nuoseklus planavimas.
Apibendrinant
Klasikinis pasjansas ir pasjansas „Voras“ yra kortų žaidimai vienam, tačiau jų taisyklės ir strategija smarkiai skiriasi.
Klasikinis pasjansas žaidžiamas su 52 kortomis, septyniais stulpeliais ir keturiomis pamatinėmis krūvelėmis. Kortos stulpeliuose dėliojamos kaitaliojant spalvas, o galutinis tikslas – perkelti visas kortas į pamatines krūveles nuo tūzo iki karaliaus.
Pasjansas „Voras“ žaidžiamas su 104 kortomis ir dešimčia stulpelių. Žaidėjas turi sudaryti aštuonias vienos rūšies sekas nuo karaliaus iki tūzo. Šis variantas reikalauja daugiau planavimo, nes netinkamai sumaišytos kortų rūšys gali apriboti galimus ėjimus.
Norint paprastesnio ir greičiau perprantamo žaidimo, verta rinktis klasikinį pasjansą. Ieškantiems ilgesnio, sudėtingesnio ir strategiškesnio iššūkio labiau tiks pasjansas „Voras“.
