Varlės ir rupūžės yra varliagyviai, priklausantys Anura būriui, tačiau, nepaisant jų panašumo ir bendros klasifikacijos, jų fizinės savybės, buveinės ir elgsena labai skiriasi. Šios dvi rūšys painiojamos dėl panašių kūno formų ir gyvenimo ciklų, tačiau atidžiau jas išnagrinėjus paaiškėja, kad jos labai skiriasi. Šio straipsnio tikslas – paaiškinti šiuos skirtumus ir aiškiai atskirti varles ir rupūžes.
Varlės pasižymi lygia, drėgna oda, kuri dažnai atrodo blizganti ir padengta gleivėmis. Tokia odos tekstūra padeda joms gyventi drėgnoje aplinkoje ir padeda kvėpuoti. Varlės, palyginti su rupūžėmis, paprastai turi ilgesnes kojas, todėl gali atlikti ilgus šuolius ir efektyviai plaukti. Jos paprastai aptinkamos prie vandens šaltinių, pavyzdžiui, tvenkinių, ežerų ir upių, nes jų oda turi išlikti drėgna, kad būtų lengviau kvėpuoti. Varlės taip pat linkusios dėti kiaušinius į vandenį būriais arba masėmis.
Kas yra rupūžė?
Kita vertus, rupūžių oda sausesnė, nelygi ir karpota. Jų kojos trumpesnės, todėl jos geriau prisitaikiusios vaikščioti, o ne šokinėti. Rupūžes dažnai galima rasti toliau nuo vandens telkinių, nes jų oda ne taip greitai išdžiūsta, todėl jos gali gyventi sausesnėje aplinkoje. Jos taip pat turi parotoidines liaukas už akių, kurios išskiria nuodingą medžiagą kaip gynybos nuo plėšrūnų mechanizmą. Rupūžės paprastai deda kiaušinius ne grupelėmis, o ilgomis virvelėmis.
Pagrindiniai skirtumai
Odos tekstūra: Varlių oda lygi, drėgna, o rupūžių – sausa, šiurkšti. Šis odos tekstūros skirtumas atspindi jų prisitaikymą prie skirtingos aplinkos.
Gyvenamoji aplinka: Dėl drėgnos odos poreikio varlės dažniau aptinkamos vandens telkiniuose arba šalia jų. Rupūžės geriau prisitaiko prie sausesnių sąlygų, todėl gali keliauti toliau nuo vandens šaltinių.
Kojų ilgis ir judrumas: Varlės turi ilgesnes kojas, kurios gerai tinka šokinėti ir plaukti. Rupūžės turi trumpesnes kojas, todėl jos geriau vaikšto nei šokinėja.
Kiaušinių dėjimas: Varlės deda kiaušinius grupelėmis, kurios dažnai plūduriuoja vandenyje arba yra pritvirtintos prie augmenijos. Rupūžės deda kiaušinius ilgomis virvelėmis, kurios gali apsivynioti aplink augalų stiebus ar šakas vandenyje.
Gynybos mechanizmai: Daugelis rupūžių turi parotoidines liaukas, kurios išskiria nuodingą medžiagą plėšrūnams atbaidyti. Nors kai kurios varlės taip pat gali išskirti toksinus, šios liaukos labiau būdingos rupūžėms.
Išvada
Nors varlės ir rupūžės turi bendrus protėvius ir pasižymi tam tikru sutampančiu elgesiu ir savybėmis, jų skirtumai yra dideli, ypač fizinės išvaizdos, buveinių pasirinkimo ir dauginimosi strategijų požiūriu. Šių skirtumų supratimas ne tik praturtina mūsų žinias apie varliagyvių įvairovę, bet ir išryškina specifinių prisitaikymų svarbą skirtingų tos pačios eilės rūšių išlikimui. Stebint vandenį mėgstančią varlę lygia oda arba prie sausumos prisitaikiusią rupūžę nelygia oda, galima įvertinti evoliucinius niuansus, dėl kurių kiekviena grupė gyvūnų karalystėje yra unikali.
