Į krikščionybės istoriją gilintis norintys dažnai susiduria su Senuoju ir Naujuoju Testamentais. Tai dvi svarbios Šventojo Rašto dalys, kurios sudaro Bibliją. Senasis Testamentas yra ankstesnės žydų tikėjimo tradicijos liudijimas, o Naujasis Testamentas pristato naująją krikščionių tikėjimo erą. Nors abi šios dalys sudaro krikščionių Biblijos pagrindą, jos skiriasi savo kilme, rašymo laikotarpiu ir teologiniais akcentais.
Senasis Testamentas (dar vadinamas Hebrajiška Biblija) yra pirmoji ir senesnioji Biblijos dalis. Jis parašytas daugiausia hebrajų ir dalinai aramėjų kalbomis. Jį sudaro 39 knygos (pagal protestantų kanoną) arba 46 knygos (pagal katalikų kanoną). Pirmosios penkios knygos, vadinamos Pentateuchu arba Mozės knygomis, apibrėžia Dievo įstatymus ir pasakoja apie žydų tautos kilmę. Jose pateikiami Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių ir Pakartoto Įstatymo knygų tekstai.
Istorinėse knygose aprašoma Izraelio tautos istorija nuo užkariavimo Kanaano iki tremties Babilonijoje ir grįžimo į gimtinę. Poetinės ir išminties knygos, kaip Psalmių, Patarlių bei Giesmių giesmės, perteikia išminties ir poezijos tekstus. Pranašų knygose, kurias sudaro didžiųjų ir mažųjų pranašų tekstai, perteikiami pranašų žodžiai, įspėjimai ir raginimai laikytis Dievo įstatymų.
Kas yra Naujasis Testamentas?
Naujasis Testamentas yra krikščionių Biblijos dalis, kurioje pristatomas Jėzaus Kristaus gyvenimas, mokymai ir ankstyvosios krikščionybės istorija. Jis parašytas graikų kalba ir jį sudaro 27 knygos. Evangelijos – pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną – išsamiai aprašo Jėzaus gyvenimą, stebuklus ir mokymus.
Apaštalų darbų knyga tęsia istoriją, pasakodama apie pirmuosius krikščionis, apaštalų veiklą ir ankstyvąją krikščionių bendruomenę. Laiškai (epistolės), kurių autorius dažniausiai yra apaštalas Paulius, bet taip pat Petras, Jonas, Jokūbas ir Judas, pateikia teologines įžvalgas, patarimus ir krikščioniško gyvenimo principus. Apreiškimo knyga yra paskutinė Naujojo Testamento knyga, kurioje perteikiamos apokaliptinės vizijos ir įžvalgos apie pasaulio pabaigą bei Dievo karalystės atėjimą.
Apibendrinant
Senasis ir Naujasis Testamentai sudaro krikščionių Biblijos pagrindą. Senasis Testamentas apima hebrajišką tradiciją ir aprašo žydų tautos kilmę bei jų santykį su Dievu. Naujasis Testamentas iškelia Jėzaus Kristaus mokymus ir parodo naujosios sandoros tarp Dievo ir žmonių pradžią. Šie raštai teikia svarbias žinias apie tikėjimo istoriją, etinius principus ir teologines vertybes, kurios vis dar yra aktualios krikščionių bendruomenėms visame pasaulyje.
