Ežiai – tai vieni iš labiausiai atpažįstamų mūsų krašto laukinių gyvūnų. Jie žavi ne tik savo dygliuotu kailiu, bet ir paslaptingu gyvenimo būdu. Tačiau daugelis žmonių nė nepagalvoja, kad tarp ežio ir ežienės yra skirtumų – ir ne tik biologinių, bet ir elgsenos. Šiame straipsnyje aptarsime, kuo šie du gyvūnai skiriasi, ir kaip juos būtų galima atskirti.
Ežys – tai patinas, vienas iš dviejų lyties atstovų šios rūšies gyvūnų tarpe. Jis turi keletą savybių, kurios jį išskiria iš ežienės, nors plika akimi šie skirtumai dažniausiai nėra lengvai pastebimi.
Pirmiausia, ežiai patinai turi išorinį lytinį organą, esantį maždaug pilvo viduryje. Dažnai šis guzelis būna matomas iš apačios ir kartais juokais vadinamas „bamba“. Tai vienas iš pagrindinių būdų atskirti patiną nuo patelės, nors tokį skirtumą galima pamatyti tik laikant gyvūną rankose arba jį stebint iš labai arti.
Kita svarbi savybė – elgsena poravimosi metu. Pavasarį ežiai tampa itin aktyvūs, ieškodami patelių. Patinai gali nueiti kelis kilometrus per naktį, ieškodami partnerės. Jie dažniau klajoja, kerta įvairias teritorijas ir būna daug judresni už pateles. Po poravimosi patinai nuo palikuonių atsitraukia ir jokiu būdu nepadeda jų auginti.
Taip pat ežiai patinai kartais skleidžia įvairius garsus – nuo šnypštimo iki ūžimo ar kriuksėjimo – ypač kai bando sužavėti patelę.
Kas yra ežienė?
Ežienė – tai ežio patelė. Iš išorės ji labai panaši į ežį, tačiau turi keletą specifinių savybių, kurios išryškėja tam tikrais laikotarpiais, ypač kai atsiveda jauniklius.
Skirtingai nei patinai, ežienės turi lytinius organus arčiau uodegos – jie nėra taip aiškiai matomi kaip pas patinus, todėl nustatyti lytį plika akimi tampa gerokai sudėtingiau.
Didžiausias ežienės išskirtinumas – motinystės instinktas. Po poravimosi ji lieka toje pačioje teritorijoje ir, praėjus apie mėnesiui, atsiveda 4–6 mažylius. Kol šie dar akli ir bejėgiai, ežienė rūpinasi jais be perstojo – šildo, maitina, gina nuo pavojų. Jei guoliui gresia pavojus, ji gali net pernešti mažylius į kitą vietą burnoje.
Ežienės elgsena taip pat ramesnė, mažiau klajokliška. Jos dažnai lieka vienoje teritorijoje, kurioje jaučiasi saugios, ypač jei šalia yra palikuonių.
Be to, ežienės, ypač su mažyliais, tampa labai budrios – lengvai reaguoja į garsus ir pavojų, šnypščia ar cypsi. Tokie signalai rodo, kad gyvūnas pasiruošęs gintis.
Ežio ir ežienės palyginimo lentelė
Savybė
Ežys (patinas)
Ežienė (patelė)
Lytinių organų vieta
Pilvo viduryje, matomas kaip guzelis
Arčiau uodegos, dažnai nepastebimi
Judėjimo aktyvumas
Labai aktyvus, ypač poravimosi metu
Mažiau judri, laikosi vienoje teritorijoje
Elgsena poravimosi metu
Ieško patelės, dažnai klajoja
Lieka vietoje, laukia patino
Požiūris į jauniklius
Nedalyvauja jų auginime
Rūpinasi mažyliais nuo gimimo iki savarankiškumo
Garso išraiška
Gali ūžti, kriuksėti poravimosi metu
Šnypščia, cypsi saugodama mažylius
Gyvenimo trukmė
Vidutiniškai 3–7 metai
Vidutiniškai 3–6 metai
Pastebimumas plika akimi
Galima atskirti tik paėmus gyvūną į rankas
Labai sunku atskirti be artimo stebėjimo
Apibendrinant
Ežys ir ežienė iš pirmo žvilgsnio atrodo vienodi, tačiau jų skirtumai slypi elgsenoje, anatomijoje ir gyvenimo būde. Ežiai patinai yra aktyvesni, dažniau klajoja ir nesirūpina palikuonimis. Ežienės – rūpestingos motinos, kurios didžiąją dalį gyvenimo skiria jauniklių priežiūrai ir saugiai aplinkai užtikrinti.
Nors atskirti šiuos gyvūnus gamtoje nelengva, supratę jų elgesį galime geriau pažinti šį įdomų pasaulį ir, galbūt, kitą kartą, pamatę dygliuotą draugą, spėlioti – ar tai ežys, ar ežienė?
