Kuo skiriasi genas nuo alelio?

13 komentarų

1. 

   Stasys 26 lapkričio, 2024Atsakyti

   Jeigu į DNR žiūrime kaip į ląstelių valdymo programą – tai dvi cukrų ir fosfatų liekanų grandinės ant kurių įvairia tvarka rikiuojasi 4 skirtingi ženklai – keturios skirtingos azoto bazės.
   Jeigu į DNR žiūrime kaip į polimerą – tai abi DNR spiralės sudarytos iš keturių skirtingų monomerų (deoksiribonukleotidų). Bet šitie keturi nukleotidai vienas nuo kito skiriasi tik minėtomis azoto bazėmis. Platesnė DNR apžvalga skyriuje Gyvybės Byla (Failas).
   Tų keturių skirtingų ženklų dėlionės, priklausomai nuo organizmo sudėtingumo, gali siekti ir virš šimto milijardų. Net bakterijų DNR sudaryta iš 1 – 5 milijonų azoto bazių (arba tiesiog bazių) porų. Tais (ne tuose) keturiais skirtingais ženklais užrašyta visa informacija kaip iš vienos ląstelės padaryti dvi arba kaip iš vienos ląstelės padaryti daugialąstį organizmą, pvz., melsvabakterę, grybą, kerpę, vištą ar žmogų.
   Vienos tokios instrukcijos pavyzdys: „GTGCCAGCAGCCGCGGTAATTCCAGCTCCAATAGCGTATATTAAAGTTGCTGCAGTTAAAAA. Šitą seką turi visi gyvi organizmai, net ir milžiniški mimivirusai. (Virusus ne visi mokslininkai laiko gyvais padarais). Šita nemirtinga instrukcija, nepasikeitusi per visą Žemės gyvybės istoriją, tikriausiai kuruoja bazinius gyvybės procesus.
   Ląstelių valdymo komplektai, ir net po du, yra kiekvienoje žmogaus ląstelėje. Per vidutinės trukmės žmogaus gyvenimą ši enciklopedija stulbinančiu tikslumu nukopijuojama apie 10 000 000 000 000 000 kartų. Manoma, kad suaugusio žmogaus kūną sudaro apie 100 trilijonų ląstelių, jos skirstomos į 220 rūšis. (Pateikiami ir kitokie trilijonų skaičiai). Odos ląstelė gyvena kelias savaites, neuronas – visą gyvenimą.
   Ląstelių valdymo programos užrašytos keturiais skirtingais ženklais, o žmogaus sukurtos programos užrašomos dviem skirtingais ženklais: nuliu ir vienetu (minusu ir pliusu): 1011000100111… Ženklas 0 reiškia, kad elektros srovė galės tekėti, ženklas 1 – reiškia kad elektros srovė negalės tekėti. Tiek mūsų personaliniai kompiuteriai, tiek išmanieji telefonai, ar galingiausi pasaulio superkompiuteriai veikia tuo pačiu principu: informacija užrašoma, skaičiavimai atliekami naudojant dvejetainę sistemą. Tuo tarpu Dievas, (kurį mokslas vadina Evoliucija, Gamta, Žemės planeta, savanaudžiais genais) naudoja ketvirtainę sistemą. Naudosiu sąvoką Dievas, bet tai nereiškia, jog neigsiu sąvoką mokslas. Tuoj matematiškai įrodinėsiu, jog Dievas (Protas, Kūrėjas) yra!!
   Šių dienų galingiausi pasaulio kompiuteriai turi dirbti ištisus mėnesius, kad pilnai susimuliuotų viską, kas įvyksta per 1/10 sekundės vieno baltymo molekulėje. Nesunku paskaičiuoti ar galėjo tokie milžiniški, gyvybę užtikrinantys, informacijos kiekiai (genomai) susidėlioti atsitiktinai? Jeigu galėjo – tai evoliucijos teorija teisinga, jeigu ne – turime pripažinti, kad šitą informaciją kažkas sukūrė ir užrašė arba ji visada buvo ir bus.
   Evoliucijos teorija teigia, kad informacija apie Žemės biosferą (genomų visumą) susikaupė dėl atsitiktinių įvykių (atsitiktinių mutacijų). Tačiau ir atsitiktiniai įvykiai turi savo dėsnius. Žinodami juos loterijų organizatoriai gali tiksliai apskaičiuoti kokias sąlygas lošėjams reikia sudaryti, kad jų verslas klestėtų. O kodėl mums nepaskaičiavus kokia yra tikimybė gyvybei (genomams) atsirasti savaime. Juk ne veltui sakoma, kad Tiesos yra tiek – kiek yra matematikos.
   Savo mintį (pvz., žemėyraapvali) aš galiu ir užrašyti, ir pasakyti. Tam tikslui naudoju 13-ka lietuviškų raidžių arba 13-os garsų kombinaciją (tai vadiname artikuliuota kalba).
   Kiekviena žmonių karta civilizacijos mokosi iš naujo: stengiasi savo mintis teisingai parašyti arba pasakyti. Tai nelengvas darbas, trunkantis ne vienerius metus. Jauname amžiuje (laiku) to nepradėjus mokytis pasekmės būna tragiškos. Su keliais garsais ūūūū… ar beeee… sudėtingos informacijos kitiems neperduosi.
   Minties užrašymą arba pasakymą lemia ženklų (raidžių arba jas atitinkančių garsų) išdėstymas. Jeigu aklai (bet kaip) surikiuočiau tas pačias raides arba sumaišyčiau garsų tvarką, mano mintis dingtų: pvz., ažielmaėvypra. Negavęs teisingos nulių ir vienetų sekos procesorius neįjungs reikiamos programos.
   Tai reiškia, kad informacijos nėra ženkluose, – informacija užrašoma ženklais. Visi ženklai (t. tarpe ir lietuviška abėcėlė) yra tik priemonė informacijai užrašyti. Užrašyti (teisingai juos išdėlioti) gali tik tas, kas moka materializuoti savo mintis. O ženklai gali būti patys įvairiausi, tą pačią mintį (žemėyraapvali) aš galiu užšifruoti skaičiais, perduoti Morzės abėcėle, užkoduoti DNR struktūra (azoto bazėmis), užrašyti vinilinės plokštelės mikronelygumais, perfokortų skylutėmis, PRATĘSTI…
   Dabar paskaičiuosiu kokia yra tikimybė, kad turėdamas visas trylika raidžių savo mintį kada nors užrašysiu aklai, pvz., traukdamas jas iš maišo. Tokiu pat būdu skaičiuojama galimybė ištraukti laimingą loterijos bilietą. Atsitiktinumui užtikrinti tiktų teniso kamuoliukai, ant kurių nupaišytos raidės.
   Kad iš karto paimsiu „ž“ – tikimybė yra viena iš 13-os, bet kad po to paimsiu būtent „e“ – tikimybė 1 iš (13×12), kad iš karto sudėsiu „žem“ – tikimybė 1 iš (13x12x11). Kad iš karto sudėliosiu „žemė yra apvali“ – tikimybė yra 1/13 x 1/12 x 1/11 x 1/10 x 1/9 x 1/8 x 3/7 (sakiny yra trys a) x 2/6 (dar liko dvi a) x 1/5 x 1/4 x 1/3 x 1/2 x 1/1.
   Atlikęs aritmetinius veiksmus gaunu 6/6227 020 800. Skaitiklį ir vardiklį padalinu iš 6 ir matau, kad teoriškai man tai turėtų pavykti atlikus vieną milijardą ir 37,8368 milijonus bandymų!!
   Nei man, nei Jums šis skaičius nepadeda suprasti šios užduoties sunkumo ir absurdiškumo, todėl 1 37 836 800 bandymus keičiu sekundėmis. Vienai 13-os raidžių dėlionei skiriu vieną sekundę. Po to metus pasiverčiu sekundėmis: 60 sekundžių dauginu iš 60 minučių, 24 valandų ir 365,256 dienų. Tada 1 37 836 800 sekundes dalinu iš metų (išreikštų sekundėmis) ir gaunu, kad teoriškai per 32,89 metus (jeigu dirbsiu be jokios pertraukos ir dieną, ir naktį) aš turėčiau vieną kartą aklai sudėlioti: žemėyraapvali.
   Bet tai bus tik viena trumpa mintis atsitiktinai surinkta iš tam tikslui paruoštų trylikos raidžių. Šitą kvailą užduotį galima atlikti greitai ir lengvai. Tereikia atsisakyti aklų bandymų ir pasitelkti savo protą bei įgūdžius.
   Analogiškai, tik vienam iš 1 37 836 800 loterijos žaidėjų gali iškristi laiminga seka iš trylikos skaičių. Ir jeigu aš atspausdinsiu loterijos bilietus per pus ar dar mažesniu tiražu nei skaičius 1 37 836 800 galiu būti tikras, kad didžiojo prizo niekas nelaimės.
   Sako, kad jeigu nebūtų susidėliojęs vienoks genomas, tai būtų susidėliojęs kitoks genomas. Na, pabandykite iš tų pačių trylikos raidžių (ženklų) gauti kitą mintį jas (juos) dėliojant aklai.
   Na, o kaip galėjo aklai susidėlioti superinstrukcijos iš keliolikos milijardų ženklų, kad susiformuotų, pvz., tritonas, rupūžė ar latimerija? Aiškinama, kad jos atsirado ne iš karto, o palaipsniui, etapais.
   Parodysiu koks yra skirtumas tarp iš karto ir palaipsniui (etapais). Kad ištraukčiau ž teoriškai man reikės 13-os traukimų. Žinoma, galiu ištraukti ž ir iš pirmo bandymo ir iš 25-to. Bet kuo daugiau tai kartosiu – tuo mano bandymų vidurkis labiau artės prie 13-os. Kad po to ištraukčiau e teoriškai man reikės tik 12-os traukimų. Kad po to ištraukčiau m – 11-os traukimų; ė – 10; y – 9; r – 8; a – 7/3 (nes maiše trys a); antrą a – 6/2 (nes dar yra dvi a); p – 5; v – 4; a – 3; l – 2; i – 1.
   Kai buvo iš karto vardikliai dauginosi, kai palaipsniui jie sudedami! Teoriškai man reikės tik 83,333… traukimų, kad „atsitiktinai“ (tačiau kabutėse!!) sudėliočiau žemėyraapvali.
   Palyginkite 83 ir 137 836 800 traukimų skaičius. Toks didžiulis skirtumas gaunasi todėl, kad aš, nors raides traukiu iš maišo aklai, bet jas atsirenku: pirmiausia ž, po to e… Nes žinau ką noriu parašyti, turiu aiškų tikslą.
   Bandyti mintį (prasmingą sakinį) sudėti iš karto (aklu 13-os raidžių traukimu nežiūrint į tarpinius rezultatus) lygu tikslo neturėjimui, nežinojimui ką noriu parašyti.
   Žodis palaipsniui neturi nieko bendro su raidžių dėliojimo greičiu. Turėdamas tikslą parašyti žemėyraapvali aš galiu užrašyti po vieną raidę kartą į mėnesį arba kartą į metus. Ir vis tiek šį sakinį parašysiu greičiau negu trylika raidžių rikiuodamas be tikslo.
   Sugalvojęs mintį žemėyraapvali ir turėdamas tikslą ją užrašyti tai galiu padaryti ir per trylika aklų traukimų, tereikia kiekvieną aklai ištrauktą raidę pastatyti į savo vietą.
   Belieka reziumuoti: jeigu aš žinau (turiu tikslą) ką noriu parašyti – tai ir parašysiu. O jeigu neturiu tikslo, raides dėlioju aklai (kaip rašyti nemokantis vaikas) arba „groju“ nežinoma klaviatūra užrištomis akinis – tai nieko prasmingo ir neparašysiu, nebent kelis trumpus žodžius nesusijusius tarpusavy.
   Jeigu Evoliucija (ar Gamta) nėra Dievo sinonimai (jeigu jų nereikia rašyti iš didžiosios raidės) tai iš kur Evoliucija (ar Gamta) žinojo kokia tvarka azoto bazes reikėjo išrikiuoti, kad sukurti banginį, pelę ar šikšnosparnį?? Neturint tikslo (minties, projekto, programos) palaipsniui lygu iš karto. Žymių mokslininkų gudravimo (arba nesuvokimo) pavyzdžius plačiau nagrinėju skyrelyje Kur maži ir lėti evoliucijos žingsneliai?

   ———- . ———-

   Nagrinėjome 13 ženklų sakinuko užrašymą. Bet kurį baltymą aprašo kur kas ilgesnė ženklų (bazių) seka, vadinama genu. Todėl net vieno baltymo atsitiktinio užsirašymo tikimybė yra kur kas mažesnė. Pvz., labai trumpą baltymą insuliną sudaro 51 amino rūgščių seka. Kadangi vieną aminorūgštį DNR grandinėje žymi bazių trejetas tai 51 reikia padauginti iš trijų. Dar du azoto bazių trejetai žymi baltymo pradžią ir pabaigą. Tad baltymą – hormoną insuliną užrašo 159 ženklų (nukleotidų arba bazių) seka.
   „Tiksliai nežinoma kiek, bet žmogaus organizme gali būti iki milijono skirtingų rūšių baltymų, ir kiekvienas tas baltymas yra mažas stebuklas. Pagal visus tikimybių dėsnius baltymų neturėtų būti. Kad susidarytų baltymas, reikia surinkti aminorūgštis tokia seka, kaip rašydami raides sudarome žodžius. Viską sunkina tai, kad žodžiai pagal aminorūgščių abėcėlę dažnai būna labai ilgi. (…) Norint sudaryti baltymą kolageną reikia teisingai išrikiuoti 1055 aminorūgštis. (…) Tikimybės, kad kolageno molekulė susidarys pati savaime, atvirai kalbant, nėra. To tiesiog nenutiks. (Bill Bryson. Trumpa istorija beveik apie viską. V., 2017. P. 297.)
   „Tai iš kur atsirado toks stebėtinas sudėtingumas? (…) Imkime tuos stebėtinus ir neįtikėtinus baltymus. Mums jie atrodo stebėtini dėl to, kad esame linkę manyti, jog jie iš karto atsirado jau susiformavę. O kas jeigu tos baltymų grandinės susidarė ne iš karto? Kas, jei didžiajame kūrybos lošimų automate kai kurie ratukai galėjo būti pristabdyti..?“ (Ten pat. P. 298; 299.) Ką reiškia ne iš karto ir atsirenkant arba laiku pristabdant ką tik skaičiavome. Be abejo, baltymą (atliekantį gyvybines funkcijas) galima surinkti per milijonus metų (palaipsniui, etapais), bet ne atsitiktinai. Kitaip tariant jo net genų inžinieriai nesurinks jei neturės tikslo (plano, idėjų).
   DNR saugo mintis (instrukcijas, programas) užrašytas keturiomis skirtingomis heterociklinėmis bazėmis: adeninu, timinu, guaninu ir citozinu. Kokia tikimybė, kad kokios nors rūšies genomas susidėliojo atsitiktinai? To tikimybė yra viena iš 4-ių pakeltu n-tuoju laipsniu. Kur n – azoto bazių porų skaičius konkrečios rūšies genome, n reikšmės dažnai siekia milijardus!!
   Pvz., „žmogaus genomas – turi 3 300 000 000 (3,3 milijardus) azoto bazių porų. Palyginimui žirnis (Pisum sativum) – 5 milijardus.“ (Rančelis V. Genetika. V., 2000. P. 127.) Martynas Yčas savo knygoje Apie biologiją pateikė tokią genomų statistiką milijardais azoto bazių porų: paukščių – 1,2; žinduolių – 3,2; aštuonkojų – 4,4; svirplių – 5,7; varlių – 6,2. Šiuo atžvilgiu rekordininkės dvikvėpės žuvys: 111,7.“ (K. 1994. P. 83.) ir aukštesnieji augalai. Į formulę keturi pakeltas n-tuoju laipsniu įstatę šias n reikšmes gautume skaičius, kurių dydžiai mūsų protui nesuvokiami. Žmogaus genomas savo dydžiu nėra išskirtinis.
   Toliau sektų negirdėta išvada: gyvybės sukūrimą neigiantys žmonės yra dar labiau tikintys. Tik jie tiki ne Kūrėju (Protu), bet evoliucija (atsitiktinumu, laimingu superloterijos bilietu)!!
   Entuoju laipsniu keliami keturi, nes ženklai yra keturi. Jeigu azoto bazės (arba nukleotidai) būtų penkių rūšių, tai milijardiniu laipsniu keltume penkis. Galutinė išvada yra vienareikšmė – EVOLIUCIJOS SCENARIJUS NEĮMANOMAS!!!
   Formulės teisingumą nesunku patikrinti. Paimkime du ženklus (pvz., A ir B) ir iš jų sudėliokime visas įmanomas dviejų sekų versijas: AB; BA; AA; BB. Rezultatas atitinka teoriją: 22 (du pakelti antruoju laipsniu). Po to sudėliokime visas įmanomas trijų sekų versijas kai ženklai tie patys: AAA; BBB; BAB; ABA; BAA; ABB; BBA; AAB. Rezultatą patvirtina formulė: 23 (du pakelti trečiuoju laipsniu). Po to bandykime sudėlioti visas įmanomas keturių, penkių, šešių… sekų versijas, kai ženklai trys, keturi, penki…. Užduotys greitai sudėtingėja, tačiau tereikia 3; 4; 5… pakelti ketvirtuoju, penktuoju, šeštuoju… laipsniu ir sužinosime skirtingų dėlionių maksimalius skaičius.
   Ši formulė nusako ir informacinį talpumą. Bitai, kilobitai ar megabitai dažniausiai naudojami duomenų perdavimo greičiui apibūdinti. Baitai rodo informacijos kiekį, kitaip tariant laikmenos talpumą. Šiuolaikinių technologijų bitas turi dvi reikšmes (du ženklus): 0 ir 1. DNR bitas turi keturias reikšmes (keturias bazes): A, T, G, C.
   Vienas dvejetainės sistemos baitas lygus aštuoniems (23) bitams. Būtent aštuoniems, nes informacijos kaupimo vienetu paimtas trijų narių sekos talpumas, kai skirtingi ženklai du (0 ir 1): 000; 111; 101; 010; 100; 011; 110; 001. Patys savaime aštuoni dviejų ženklų deriniai jokios informacijos neturi, bet mes jiems galime suteikti aštuonias skirtingas prasmes. Analogiškas DNR baitas lygus 64 (43) DNR bitams.
   Vieną kilobaitą (KB) sudaro 1024 (210) baitų, tai sekos (rikiuotės) iš dešimties narių informacinis talpumas, kai skirtingi ženklai du (maždaug puslapis teksto). Vieną megabaitą (MB) sudaro 1024 kilobaitų, arba 210 x 210 = 220 baitų. Tai sekos iš dvidešimties narių talpumas, kai skirtingi ženklai du. Vieną gigabaitą (GB) sudaro 1024 megabaitų, arba 230 baitų. Tai rikiuotės iš trisdešimties narių informacinis talpumas, kai skirtingi ženklai du. Vieną terabaitą (TB) sudaro 1024 gigabaitų, arba 240 baitų. Tai sekos iš keturiasdešimties narių talpumas, kai skirtingi ženklai du.
   Kompaktiniai diskai talpina apie 700 MB duomenų, standieji diskai jau virš 20TB (20 x 240 baitų) duomenų. Tačiau visi šie skaičiai yra labai maži lyginant su DNR informaciniu talpumu: keturi skirtingi ženklai (keturios skirtingos azoto bazės) ir milijardinės jų sekos, pvz., žinduolių genomo talpumas: apie 43200 000 000 baitų.
   Rašydami arba kalbėdami naudojame dar daugiau ženklų, pvz., lotynų abėcėlė turi 26 ženklus. Su tiek ženklų informacijos perdavimo ar saugojimo galimybės praktiškai yra beribės. Ar galėtume visas raides ir jas atitinkančius garsus pakeisti dviem skirtingais ženklais (dvejetaine sistema), pvz., A ir U ? Teoriškai taip, tik net trumpi tekstai taptų labai ilgi, sunkiai rašomi ir skaitomi, o mūsų kalba būtų panaši į babuinų: AUUAUUUAAAUAAU…
   O štai praktinis šitų žinių pritaikymas. Fotografuojant nepažįstamosios telefono numerį už kadro liko du skaičiai. Kiek skirtingų telefono numerių reikės išbandyti, jeigu norėsime paskambinti tai merginai?
   0, 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9 – tai dešimt skirtingų ženklų. Iš jų reikės sudėlioti visas įmanomas dviejų sekų kombinacijas, o jų yra 102, t. yra 100. Tiek skambučių gali prireikti, kol paskambinsime norimam abonentui.
   Internete radau iš pirmo žvilgsnio panašų uždavinį skirtą kvantiniam kompiuteriui. „Įsivaizduokite, kad organizuojate vakarienę, kurioje dalyvaus 10 įnoringų svečių ir egzistuoja tik vienas optimalus būdas juos visus susodinti. Kaip manote, kiek skirtingų variantų jums reikėtų įvertinti? Teisingas atsakymas: 3 628 800. Ir tai – tik 10-ies svečių susodinimas prie vieno stalo.“ https://www.lrt.lt/naujienos/mokslas-ir-it/11/1542450/ekspertas-paaiskina-kas-yra-kvantiniai-kompiuteriai-ir-kam-ju-reikia.
   Dešimt žmonių – tai dešimt skirtingų ženklų, jų susodinimas – tai dešimties ženklų seka. Teisingas atsakymas 1010 ? Ne, kadangi tokių „ženklų“ turime ribotą skaičių, tik po vieną egzempliorių. Tik tuo atveju jeigu kiekvienas svetys turėtų dar 9 savo klonus galėtume sudėlioti visas įmanomas dešimties skirtingų ženklų versijas dešimties narių sekoje. Tai reiškia, kad Xn formulė galios tik tuo atveju jeigu turėsime reikiamą skaičių visų keturių bazių, pakankamai tranzistorių, kurie gali transformuotis į 0 arba 1, pakankamą kiekį abėcėlės raidžių…
   Jeigu naudojami keturi skirtingi ženklai (kaip DNR molekulėje keturios skirtingos azoto bazės) ir iš jų dėliojamos trijų ženklų kombinacijos – skirtingų variantų skaičius bus 43 (keturi pakelti trečiuoju laipsniu, t. yra 64). Keturių ženklų triženklėms kombinacijoms Pasaulio Protas suteikė išskirtinį vaidmenį: jomis paženklino aminorūgščių vietas baltymuose, taip pat baltymų sintezės pradžią ir pabaigą. Baltymai gyvybės pagrindas, todėl apie juos atskiras skyrius Gyvybės kaladėlės.

   ———- . ———-

   Paveldimosios medžiagos atradimas materializmo pasaulėžiūros nešėjams buvo šokas. Kadangi to paneigti negalėjo teko prisitaikyti. Žiūrėkite – sako jie – jokio stebuklo nėra, čia tik organinės molekulės ir jas sudarantys atomai. Tiksliai nustatyta kokie tai atomai, kiek jų ir kur jie yra.
   Norint suprasti DNR esmę (jos stebuklą) reikia pereiti ribą tarp materialumo ir idealumo. Tą kelionę mes tuoj pat ir atliksime. Maksimaliai susikaupkite, Jums neužteks perskaityti, tai reikia suvokti.
   Iš vienų DNR molekulės atomų sudaryti keturi skirtingi ženklai ir iš jų sudėliota instrukcija (informacija), kaip padaryti konkretų organizmą. Iš kitų DNR atomų suformuotos grandinės ant kurių šitie ženklai „pritvirtinti“. Bazės negali susimaišyti, nes tai būtų tas pats, kas vienintelę knygą sukarpyti į atskiras raides ir jas visas sušluoti į krūvą.
   Pradėkime nuo ženklo. Tai abstrakti sąvoką, nes bet kuri materijos forma juo gali būti. Pvz., taškas ir brūkšnys (trumpas ir ilgas garsas) yra ženklai kai kalbame apie Morzės abėcėlę. Arba keturios skirtingos bazės kai kalbame apie DNR; arba a; b; c; d, e… lietuviškos raidės ir jas atitinkantys garsai. Ženklais gali būti skirtingi stalai, laivai, elektromagnetinės bangos, galaktikos…
   Informacija – taip pat tik logikos produktas, jos nesudėsi į lentynas, jos nepasversi… kadangi informacija nėra konkreti medžiaga (materijos forma). Tačiau informaciją galima kaupti įvairiausiais pavidalais: raidėmis (knygomis), smegenimis, DNR struktūra, patefono plokštelės mikronelygumais, skirtingai įmagnetinta juostele, audio ar video kasete, kietuoju disku, mikroschema… Tačiau ne raidėse, ne smegenyse, ne DNR molekulėje…
   O kur dar mintis (instrukcija), kurią lemia ženklų išdėstymas. aarpyvėamleiž – raidžių išdėstymas be minties ir žemėyraapvali – tų pačių ženklų išdėstymas materializuojant mintį. Beje, taip užrašytą mintį perskaitys tik tie, kurie moka lietuvių kalbą. Analogiškai DNR perskaitys tik tie, kurie moka Dievų kalbą. Pvz., gims juodaplaukis, kairiarankis, žaliaakis berniukas… jis sirgs hemofilija. Genetikų tikslas išmokti Dievų kalbą. Kodėl rašau Dievų, o ne Dievo paaiškinsiu vėliau.

   ———- . ———-

   Ženklai, informacija, mintys – tai teorija. Apžvelkime techninius Dievo sprendimus. Visų pirma ženklų skaičiaus pasirinkimas. Kodėl skirtingos azoto bazės yra ne dvi, ne trys, ne penkios.., o keturios??
   Vieno ženklo informacijai užrašyti neužtenka. Skirtingų bazių (nukleotidų rūšių) skaičius turi būti porinis: 2; 4; 6… nes DNR replikacija (dvigubėjimas) prasideda bazių (nukleotidų) porų išskyrimu. Tai vyksta „atidaromo užtrauktuko principu“. Judanti fermentų komanda dvigubą DNR grandinę „skelia“ pusiau, o kiekviena pusė „susirenka“ prarastą pusę, nes bazės nesijungia bet kaip: A jungiasi tik su T, o C – tik su G. Arba atvirkščiai: T – tik su A, G – tik su C. Dėl tokių bazių cheminių savybių iš vienos DNR padaromos lygiai tokios pat dvi DNR.
   Kai keturi skirtingi DNR ženklai sugrupuojami po tris gaunama net 64 (keturi pakelti trečiuoju laipsniu, t. yra 43) ženklų abėcėlė. Tiek ženklų su kaupu pakanka koduoti dvidešimt skirtingų aminorūgščių, paženklinti baltymo rinkimo pradžią ir pabaigą. Dviejų skirtingų bazių tam reikalui būtų per maža, trijų, penkių, septynių… bazių būti negali, o šešių per daug.
   Kodėl aminorūgščių kodavimui Dievas nepasirinko dviejų bazių penkiaženklių kombinacijų (keturženklių, 24 neužtektų)?? Tuomet vieną aminorūgštį koduotų penkių bazių seka ir baltymus koduojančios DNR sritys pailgėtų 5/3 (1,666…) kartus. Taigi, keturi skirtingi ženklai ir jų triženklės kombinacijos pasirinktos kaip optimalus variantas!!
   Bet tai tik dalelė matematinių, cheminių, fizinių kvantinių uždavinių, kuriuos reikėjo išspręsti prieš gyvų organizmų kūrimą. Jeigu nepatinka protingo sumanymo (kreacioniztinė) versija pateikite argumentus, kurie ją paneigtų. Ne be pagrindo britų mokslininkai diplomatiškai pareiškė, kad genetikos pagrindų supratimas nepadeda priimti Darvino koncepcijos. Dievas tikrai ne senelis, sėdintis ant debesėlio, Jis didis mokslininkas.
   Labai svarbus ženklų tvirtinimas. Kai mes rašome ar spausdiname ant popieriaus esame tikri, kad ženklai nenukris ir nesusimaišys. Tačiau ženklai gali išblukti, popierius – sudūlėti, sudegti ar būti suplėšytas.
   Visos ląstelės moka skaityti DNR ir gali įvykdyti jos nurodymus, taip kaip muzikantas pažįstantis natas gali sugroti jomis užrašytą melodiją.
   Noriu, kad Jūs suvoktumėte, jog DNR, tiksliau jos keturios skirtingos bazės (kaip ir raidės), yra tik priemonė informacijai užrašyti. Tuomet Jums liks paskutinis žingsnis iki supratimo, kas teisus: šių dienų mokslas, propaguojantis evoliucijos teoriją ar Šventasis Raštas??
   Jeigu suvokėte, kad DNR yra tik priemonė informacijai užrašyti atsakykite į klausimą: o kas tas mintis užrašė?
   Šventasis Raštas sako, kad ląstelių valdymo programas užrašė Kūrėjas, nes visas gyvybės formas vadina kūrinija. Jeigu tam ketinate prieštarauti įvardinkite knygą, kurią būtų parašęs ne rašytojas, bet raidės?? O gal esate gavęs žinutę ar laišką, kuriuos būtų parašiusios ne smegenys (ne protas)?? Kodėl nesusidėlioja knygos?
   Ką mes, žmonės, prarastume jeigu pripažintume sugebėjimus kur kas didesnius už savo? Manau tik puikybę. O jeigu Jums iš tikrųjų reikėtų rinktis kokiame Pasaulyje norėtumėte gyventi: tame, kur vyksta neprognozuojami dalykai; ar tame, kur viską valdo Protas?? Lažinuosi, kad rinksitės antrąjį variantą jeigu nesate savižudis.
   Yra kontrargumentas: jeigu nebūtų susidėlioję šitie genomai, tai būtų susidėlioję kiti genomai. Atsitiktinį azoto bazių dėliojimą galima pavesti trilijonams robotų, bet nė vienas iš jų nežinos, kada užrašė ką nors vertingo.
   Tie kas šiandien moko arba mokosi evoliucijos teorijos turi suprasti, kad jie pritaria minčiai, jog genomai užsirašė patys ir atsitiktinai. Tačiau kuo yra pagrįstas toks tikėjimas? Ką tik įrodžiau, jog tai tik dar viena religija, kurią vadiname evoliucija, nes atsitiktiniai genomų užsirašymai neįmanomi nei tikimybių teorijos, nei Visatos amžiaus požiūriu – tam mūsų Visata begalę kartų per jauna.
   Kol nebuvo genetikos mokslo evoliucijos teorijos nebuvo įmanoma paneigti skaičiavimais. Ne veltui Stalino laikais genetikos mokslo nenorėjo pripažinti, o genetikus trėmė ir žudė. Ir šių dienų Lietuvos mokslininkai, sąmoningai arba nesąmoningai ginantys evoliucijos teoriją, yra stalininės mokyklos tęsėjai. Apie tai skaitykite priede B.

   ———- . ———-

   Pateiksiu akivaizdų argumentą Kūrėjo (Proto) naudai. Aš sugalvojau mintį (žemė yra apvali) ir ją užrašiau. Pirmiausia turi būti mintis, tik po to gali sekti jos užrašymas. Padaryti atvirkščiai: pirma rašymas, po to mintis neįmanoma, – tai būtų tik atsitiktinis (aklas, beprasmis) ženklų dėliojimas.
   Lygiai tas pats ir su genomais – jų neįmanoma gauti aklai (atsitiktine tvarka) dėliojant azoto bazes arba joms bet kaip dėliojantis. Pirmiausia turėjo būti mintis (konkretaus organizmo projektas), o tik po to jos (genomo) užrašymas keturiomis skirtingomis bazėmis. Tiems kuriems įkalta materialistinė pasaulėžiūra tai skamba kaip nesąmonė, bet tai paprasta, akivaizdi ir nenuginčijama TIESA.
   Gyvybė yra Dievo žodyje (informacijoje). Evangelijos pagal Joną prologe parašyta: „1Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą. (…) 3Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko. 4Jame buvo gyvybė…“ (Šventasis Raštas. V., 1998. Jn 1.) Ženklas žodis – minties arba informacijos sinonimas. Po pamokslo sakoma: „tai buvo Dievo žodis“.
   Nėra Kūrėjo žodžio – nebus ir naujo kūno!! Orkestras be natų nepagros negirdėtos melodijos. Jeigu iš gilės išimsime gemalą, iš jos ąžuolas nebeišaugs. Sėkla yra sudaryta iš gemalo, maisto atsargų ir luobelės. Gemalą suformuoja apvaisinta kiaušialąstė (zigota). Skirtingos sėklos turi skirtingas DNR, todėl tampa skirtingais augalais. „38Tuo tarpu Dievas duoda (…) kiekvienai sėklai savišką kūną.“ (Šventasis Raštas. V., 1998. 1Kor 15.) Kur prieštaravimas tarp mokslo ir tikėjimo?
   Sėkloje yra instrukcija (genomas) – tarpinė grandis tarp minties (idėjos, projekto, žodžio) ir rezultato (kūrinio). Sėklai patekus į tinkamas sąlygas Kūrėjo mintys pradeda materializuotis. Svarbiausios sąlygos – drėgmė ir šviesa. Tie, kurie nenori pripažinti Kūrėjo tiki, kad tokios instrukcijos atsirado savaime. Kaip gali savaime atsirasti tai, ko mes sukurti nesugebame?
   Materialistinė pasaulėžiūra teigia priešingai. Ji sako, kad pirma atsitiktinai susiformavo kūnai, o mintis atsirado vėliau, kad visa gyvybė (t. tarpe ir žmogus) evoliucionavo, („susilipdė“) savaime (atsitiktinai), pagal gamtoje veikiančius fizikos ir chemijos dėsnius. Aiškinama, kad tai vyko palaipsniui ir labai labai ilgai, tačiau be Projekto ir Tikslo.
   Tai kas gi atsirado pirmiau: žodis ar kūnas? Maždaug prieš 6000 metų šumerai jau rašė ant molinių lentelių, gerokai anksčiau nei hebrajai pradėjo rašyti Bibliją. Tų senovinių „puslapių“ išliko tūkstančiai. Nors lentelių dantiraščio tekstai užrašyti seniai mirusia kalba jie po truputi perskaitomi. Jų turinys atskleidžia, kad šumerai žinojo ir neabejojo, jog visa gyvybė, tame tarpe ir žmogus, buvo sukurti. „Šumerų filosofai sukūrė doktriną, kuri vėliau tapo dogma visuose Artimuosiuose Rytuose, – doktriną apie kuriamąją dieviško žodžio galią.“(Samuel Noah Kramer. Istorija prasideda Šumere. V., 2015. P.103.)
   Materializmas pirminiais dalykais laiko materiją ir energiją, antriniais – protą ir informaciją (žodį), tokiu būdu labai suprimityvindamas bei susiaurindamas savo pasaulėžiūrą.
   „Mokslo požiūriu idealizmas vyravo istorijoje iki XVII amžiaus, o tada prasidėjo jo diskreditavimo procesas. Mokslas įsitikinęs, kad materializmas išliks vyraujanti filosofija iki laikų pabaigos. Bet slaptųjų draugijų požiūriu materializmas tėra trumpalaikis nuosmukis.“ (Jonathan Black. Slaptoji pasaulio istorija. V., 2020. P. 531.)
   Nė vienoje Biblijos raidėje ar genomo bazėje Proto (Dievo) nerasite, Jis yra jų išdėstyme. Jeigu tai suvokėte sveikinu, Jūs jau esate aukštesniame Pasaulio ir savęs suvokimo lygyje. Bet kiek tų lygių yra?
   Kaip matote žinios apie DNR ne patvirtina, bet paneigia evoliucijos teoriją. Todėl šių dienų evoliucijos teorijos propaguotojai turi rimtai pasidomėti genetikos mokslu ir susimąstyti… Atsitiktinis raidžių išdėstymas neturi nieko bendro su prasmingu tekstu. Gyvybės bylos (genomai) – taip pat ne atsitiktinės nukleotidų sekos.

2. 

   Stasys 28 lapkričio, 2024Atsakyti

   Silpniausia evoliucijos teorijos vieta

   Ką liudija faktai? Darvino spėjimą apie savaiminį gyvo atsiradimą iš negyvo ar Biblijos žodžius apie gyvų organizmų sukūrimą?? Darvinas Žemės gyvybės istoriją aiškino didžiulio medžio augimu. Jaunas medelis turėjo vieną stiebą – paprastas pirmykštes ląsteles. Vėliau jo kamienas šakojosi į augalų ir gyvūnų karalystės… Galiausiai susiformavo mažiausios šakelės – dabartinės rūšys.
   Vienas tokio šakojimosi pavyzdys. „Nepriklausomai nuo to, kada gyveno primatų protėviai, mokslininkai žino, kad genealoginis medis netrukus išsišakojo į dvi dalis. Viena šaka vedė prie pusbeždžionių, kur buvo lemūrai ir loriai, o kita šaka, kuriai priklausome ir mes, vedė prie žmogbeždžionių. Iki šiol mokslininkai nėra radę daug iškasenų, kurios padėtų suprasti šį svarbų išsišakojimą.“ (Jūrų pabaisa buvo pirmoji žmonijos evoliucijos pakopa / Iliustruotasis mokslas. 2017. Nr. 12. P. 30.) Lėtieji loriai – vieninteliai nuodingi primatai pasaulyje. Jų alkūnėse yra nuodų liaukos. Iškilus pavojui lėtieji loriai savo nuodus iščiulpia, tuomet spjauna arba kanda. Jų nuodai žmogui gali būti mirtini.
   Iš vienos rūšies susiformuoja dvi, iš tų 2-jų atsiranda 4 (na gal 3 ar 5), iš 4-ių išsivysto dar kokios 8-ios (na gal 6 ar 10). Bet juk tai geometrinė progresija! Kas yra geometrinė progresija iliustruosiu pavyzdžiu. Vienaląstė bakterija Escherichia coli (sutrumpintai E. coli) per 20 minučių gali pasidalinti į dvi dukterines ląsteles. Po valandos jų bus 8, po pusės paros – 69 milijardai, o dar po valandos ir 15 minučių – 35 trilijonai. Toks žaibiškas dauginimasis liausis tik tada, kai baigsis maistas.
   Nepriklausomai nuo to kokiu greičiu formuojasi naujos rūšys pagal Darvino medžio modelį jų turi būti vis daugiau ir daugiau. O pereinamųjų formų tarp atskirų rūšių turi būti dar daugiau.
   Tačiau tikrovėje viskas yra atvirkščiai. Skaudi statistika aiškiai byloja, kad Darvino simbolinis gyvybės medis ne auga, o vis sparčiau… nyksta. Naujos rūšys ne atsiranda, o tik atrandamos. Apie tai skaitykite plačiau priede B.
   Apie evoliucijos sustojimą niekas nedrįsta kalbėti. Kodėl nematome kaip formuojasi naujos rūšys aiškinama taip: kadangi organizmų pokyčiai vyksta labai lėtai, tai mes, gyvenantys trumpai, jų pastebėti negalime. Teisingai, mes negalime pamatyti net kaip prinoksta pomidoras, bet vieną dieną atėję į šiltnamį išvysime kelis raustančius pomidorus, o po savaitės tokių pomidorų bus daug, gal ir vieną kitą raudoną pomidorą pamatysime.
   Žemėje gyvų organizmų rūšys skaičiuojamos milijonais ir jeigu evoliucija iš tikrųjų vyktų tai tarpinių formų ir naujų rūšių vis daugėtų, nepriklausomai nuo to ar mes matysime kaip jos formuojasi ar ne. Evoliucijos teorija yra bejėgė paaiškinti šiandieninę situaciją, kuomet gyvybės formų įvairovė tik mažėja, „kodėl nustojo nokti pomidorai?“ Biblijoje tai paaiškinta paprastai: žmogus – paskutinis Dievo kūrinys.
   Darvino teorija nieko nekalba apie evoliucijos priežastį (pradžią) ir pabaigą. Ar gyvų organizmų vystymąsi evoliucijos teorija laiko begaliniu? Buvo tikėtasi, kad vienaląsčių organizmų, augalų ir gyvūnų genetinių kodų lyginimas atskleis kaip šakojosi gyvybės medis. Tačiau jau aišku, kad gyvybė kilo iš skirtingų daigų ir jų buvo daug.
   Tikriausiai nustebinsiu, bet tarpinių organizmų, pereinančių iš vienų rūšių į kitas nebuvo ir anksčiau. Tai aiškiai matyti iš fosilijų. Fosilijos (lot. fossilis – iškastinis) – suakmenėjusios, suanglėjusios, mumifikuotos arba sušalusios organizmų mikro ir makro liekanos, jų atspaudai ar veiklos pėdsakai geologiniuose sluoksniuose.
   „Kodėl gi kiekviena geologinė formacija ir kiekvienas sluoksnis nėra perpildyti tokių tarpinių grandžių? Geologija mums iš tikrųjų neatskleidžia visos nenutrūkstamos organinės grandinės su smulkiais perėjimais ir čia, galbūt, yra akivaizdžiausias ir rimčiausias priekaištas, kurį galima pateikti mano teorijai. Tą aplinkybę, manau, reikia aiškinti tuo, kad geologinė kronika yra be galo neišsami.“ (Charles Darwin. Rūšių atsiradimas. K., 2017 (1859). P. 392.) Iš tiesų Darvino veikalas yra ne argumentuotų paaiškinimų, bet neatsakytų klausimų rinkinys. Paradoksas, bet į šį veikalą mažai kas gilinosi.
   Tarpine grandimi tarp žuvų ir roplių buvo laikoma riešapelėkė žuvis latimerija, gyvenusi ir prieš 300 mln. (nurodoma ir 400 mln.) metų. Jos evoliucijos mokslui buvo labai svarbios, kaip tarpinės grandies tarp žuvų ir sausumos gyvūnų įrodymas. Iki 1983 metų riešapelėkės (būrys: Coelacanthiformes) žuvys buvo žinomos tik iš fosilijų. Tačiau pasirodė, kad ji neišnyko kartu su dinozaurais (prieš 65 – 70 mln. metų) ir tebegyvena iki šiol. Latimerijos plaukia judindamos kairįjį priekinį ir dešinįjį galinį pelėkus – taip žingsniuoja keturkojai. Stebina tai, kad tokia archaiška žuvis nededa ikrų, o atsiveda apie 20 pilnai išsivysčiusių jauniklių. Latimerijos iškamšą galite pamatyti Lietuvos jūrų muziejuje.
   Kodėl faktas apie gyvų žuvyčių atsivedimą toks svarbus? Ogi todėl, kad ančiasnapis ir echidna laikomi tarpine grandimi tarp roplių ir žinduolių vien todėl, kad šie gyvūnai deda kiaušinius. Kai tuo tarpu netrūksta roplių, kurie veda gyvus jauniklius. Pvz., visoje Lietuvoje dažnai sutinkamas gyvavedis driežas (Lacerta vivipara). Ir nors Visuotinėje lietuviškoje enciklopedijoje rašoma, kad jis padeda 8 – 12 kiaušinių iš kurių jaunikliai išsirita per kelias minutes tai esmės nekeičia. Juk ir žinduolių palikuonys bręsta savotiškame kiaušinyje, tik jį vadiname placenta. Bet kuo placenta pranašesnė už kiaušinį, arba kodėl placenta ne kiaušinis? O gal manote, kad iš geltonos košės (trynio) ir permatomos želė (baltymo) susiformavęs paukščiukas yra mažesnis stebuklas už gyvo jauniklio atsivedimą? Naujosios Zelandijos kalnuose neseniai atrasta nauja gekonų rūšis, patelė gimdo pilnai išsivysčiusius jauniklius. Tokia „anomalija“ aiškinama šaltu klimatu.
   Seniausio placentinio žinduolio iškasenai 160 mln. metų. Tai 15-os gramų Juramaia sinensis, jis labai panašus į kirstuką. Žinoma, šis „rekordas“ jau gali būti pasenęs.
   Parodęs, kad evoliucijos teoriją neigia ne tik skaičiavimai, bet ir akivaizdūs globalūs faktai grįžtu prie pirmo skyrelio temos.

   Klysta tie, kurie sako, kad genetinė informacija yra DNR struktūroje.

   Mintis neturi nieko bendro su atsitiktine raidžių ar nukleotidų seka!!

   Informacija reikalinga zigotai (didžiausio pajėgumo ląstelei) virsti žirniu, koralu ar delfinu yra ne DNR struktūroje – ši informacija užrašyta DNR struktūra. Atrodo koks skirtumas struktūroje ar struktūra (keičiasi tik linksnis), bet jeigu norime suvokti daugiau ir artėti prie TIESOS turime mąstyti teisingai.
   Žymiausi pasaulio mokslininkai klydo ir klysta sakydami, kad genetinė informacija yra DNR molekulėje, kad prisiminimai saugomi smegenyse. Tuo tarpu informacija nėra konkreti medžiaga ar paslaptinga substancija, kurią būtų galima kur nors sandėliuoti. Informacija turi ne vieną, o begalę pavidalų ir gali būti materijos sinonimu.
   Kodėl niekas smegenyse nerado minčių? Nes informacija kaupiama ne smegenyse, bet smegenimis, tiksliau smegenų baltymų erdvinės struktūros pokyčiais. Niekas ir DNR molekulėje neras informacijos, nes ji pati ir yra informacija, o ne „genetinės informacijos apie organizmą saugykla“. (V. Kučinskas. Tu ir tavo genai. K., 1998. P. 10.) Ląstelėje gyvybės failas yra užrašytas keturiomis skirtingomis azoto bazė-mis. Galima pasakyti ir kitaip: keturiais skirtingais nukleotid-ais. Tačiau nė vienoje bazėje ar nukleotide jokios informacijos nėra – kaip nėra informacijos raidėse ar skaitmeninių technologijų nuliuose ar vienetuose. Informacija užrašoma raidė-mis, nulių ir vienetų seko –mis.
   Bet kurio organizmo projektą (genomą) galima užrašyti ir keturiomis skirtingomis raidėmis, ir keturiais skirtingais skaičiais, ar bet kuriais kitais keturiais skirtingais ženklais. Tik labai išaugs jo apimtis.
   Jau techniškai įmanomas ir priešingas veiksmas: bet kurios knygos turinį ar plokštelės melodiją galima išsaugoti DNR molekule (ne molekulėje). Kitaip tariant pagal vieną ar kitą loginę sistemą bet kurį skaitmeninį failą galima paversti DNR failu, DVD ar standaus disko informaciją užrašyti atitinkama bazių seka.
   Kol kas ši duomenų įrašymo technologija yra labai brangi ir lėta, tačiau teoriškai taip galima sukaupti viso pasaulio skaitmeninių archyvų duomenis. Jau pavyko susintetinti DNR, kuria užkoduoti garso bei vaizdo įrašai. Taip užrašytą informaciją mokslininkai atgamino šimtaprocentiniu tikslumu.
   Tokios technologijos pranašumas: kompaktiškumas ir informacijos išsaugojimo ilgaamžiškumas. Palyginimui atminties kaupimo tankis MB/mm3: standžiojo disko – 1500, DNR – 2287500000. Vienas gramas dirbtinės DNR gali pakeisti apie tris milijonus kompaktinių plokštelių. DNR nesuiro kauluose, kurie žemėje pragulėjo tūkstančius metų. Dėl tokių DNR savybių šiandien galime tyrinėti gauruotojo mamuto ar neandertaliečio genetinę medžiagą. Be to taip saugant informaciją nenaudojama energija.
   Taigi, informaciją apie gyvybę galima užrašyti, pvz., A, T, G, C raidėmis, o mokyklinio vadovėlio turinį – sintetinant DNR.
   Baltymus nekoduojančias bazių sekas biochemikai pavadino beprasmiu šlamštu. O jeigu mūsų genome yra ir Kūrėjo „laiškai“ adresuoti mums?? Gal juose pamatysime Šumerų karalius gyvenusius iki Tvano? Gal iš tų laiškų sužinosime, jog Žemės civilizacija yra dukterinė civilizacija, kitos Supercivilizacijos (Dievo) pasekmė.
   Pasirodo ne man vienam į galvą šovė tokia mintis. „Vėliau Francis Crickas išleido knygą pavadinimu Pati gyvybė. Jos kilmė ir prigimtis (Life Itself:Its Origin and Nature), kurioje teigia, kad sudėtinga DNR struktūra galbūt nėra atsitiktinė. Kaip ir kitas Kembridžo universiteto mokslininkas Isaacas Newtonas, Crickas manė, kad visata užkodavo mumyse žinutes apie mūsų – ir savo – kilmę ir prigimtį. Jos ten bus saugomos tol, kol pasiekę reikiamą intelekto lygį galėsime jas atkoduoti.“ (Jonathan Black. Slaptoji pasaulio istorija. V., 2020. P. 448.)

   ———- . ———-

   XX amžiaus pradžioje prasidėjo garsų įrašymas. Muziką ar kalbą fonografai vertė mikronelygumais. Kito prietaiso (patefono arba gramofono) dėka vinilinėje plokštelėje įrašytus garsus atkurdavo. Patefono adata judėdama garso takeliu ima virpėti, membrana virpesius paverčia įrašytais garsais, juos sustiprina ruporas. O garsiakalbis elektrinius signalus verčia garso bangomis.
   Analogiškai veikia ir skaitmeninės technologijos. Nuliais ir vienetais aprašomas kiekvienas pikselis – mažiausias nuotraukos elementas. Žinoma, tam reikalinga atitinkama technologija ir atitinkamas prietaisas. Tokiu būdu užrašytą (užkoduotą) informaciją kitos technologijos 0 ir 1 seką vėl paverčia nuotrauka (įvairių pikselių rinkiniu). Pikselio charakteristikos: vieta, šviesumas ir spalva. Kuo daugiau pikselių ir kuo jie mažesni, tuo vaizdo kokybė geresnė. Pikseliai paprastai būna kvadratiniai, jų forma reikšmės neturi. Brėžinio, kuriame yra tik balta ir juoda spalva, pikseliui aprašyti kompiuterio atmintyje užtenka vieno bito (0 arba 1).
   Kietojo disko istorija prasidėjo 1956 metais. Pradžioje tai buvo 970 kg sverianti spinta, talpinanti 50 diskų. Viename 61 cm skersmens diske buvo galima užrašyti tik 5MB informacijos, bet to užteko, kad kietasis diskas pakeistų 64 000 perfokortas. Šiuolaikinio kietojo disko informaciją saugo feromagnetinio sluoksnio skirtingai įmagnetinti taškeliai. Priklausomai nuo magnetinio vektoriaus krypties taškelis tampa arba 0 arba 1.
   Perfokortų pirmtakai atsirado 1725 metais, jie buvo skirti audimo staklėms valdyti. Perfokortos – XX amžiaus duomenų (atminties) laikmenos pirmosios kartos kompiuteriuose. Tai stačiakampes korteles iš kartono, duomenys jose būdavo užrašomi išmušant atitinkamose vietose skylutes. Viena skylutė – vienas bitas informacijos. Viena perfokorta talpino iki 80 baitų duomenų. Žaidimui gta5 užrašyti reikėtų 900 000 000 kortelių, jos svertų 1672 tonas. Nepaisant perfokortų trūkumų jų dėka buvo atlikti kosminių skrydžių skaičiavimai. Amerikoje perfokortos paskutinį kartą panaudotos 2000 metais per prezidento rinkimus.
   Kaip atrodė kompiuteriai, dirbantys perfokortų dėka. 1979, o gal 1980 metais Lietuvos žemės ūkio akademijoje buvo pastatyti nauji (mechanizatorių) rūmai. Į vieną tų rūmų salę, savo dydžiu prilygstančią sporto salei, teko nešti supakuotas kompiuterio dalis. Viena dalis kaip tų laikų televizorius, kita – kaip skalbimo mašina, trečia – kaip šaldytuvas. Dirbti reikėjo taip, kad nebūtų jokių sutrenkimų ar išmetimų. Surinktas kompiuteris užėmė visą salę.
   Naudojant 5D optinę atminties technologiją duomenys užrašomi lazeriu nanoveidrodėliais ant plono kvarcinio disko. Nuo nanoveidrodėlių šviesa arba atsispindi arba neatsispindi, kas atitinka 0 ir 1 dvejetainėje sistemoje. Dėka tokios technologijos ant stiklinio disko galima sutalpinti 500TB informacijos, nors jo dydis toks pat kaip kompaktinio disko.
   O kas toliau? Toliau DNR molekulė. Vos vienu gramu DNR būtų galima užrašyti milijardą terabaitų informacijos. Šiuolaikinės informacijos kaupimo priemonės šalia DNR atrodys kaip perfokortos šalia, pvz., OWC Accelsior 8M2, kurio skaitymo greitis 26000 MB/s, talpumas 64TB, kaina 13 tūkstančių dolerių.
   Superkompaktiška DNR molekule informaciją galėtume saugoti milijonus metų, tereikia DNR izoliuoti nuo išorinių dirgiklių, t. tarpe šviesos, ir laikyti reikiamoje temperatūroje. Kol kas toks informacijos užrašymo būdas mums per sudėtingas, per lėtas ir per brangus.
   Iki sėkmingų bandymų informaciją užrašyti DNR molekule visos kitos informacijos užrašymo technologijos buvo sukurtos. Oficialus XXI amžiaus mokslas tebetvirtina, kad ateities technologija atsirado savaime!! Nors nėra jos vystymosi (tobulėjimo) įrodymų: tiek virusų, tiek mūsų deoksiribobranduoliorūgštys analogiškos ir veikia tais pačiais principais. Skiriasi tik bazėmis užrašytos informacijos turinys ir kiekis.
   Nuo užrašymo būdų mintys nesikeičia. Tik vienu atveju informacija bus geriau prieinama vieniems, kitu – kitiems.
   Savo mintis galime perduoti net tam, kuris yra ir aklas, ir kurčias! Pabandykite savarankiškai sugalvoti kaip? Tokiu būdu „susikalbėjo“ (užmezgė kontaktą) su mergaite, kuri iš prigimties buvo akla ir kurčia.

3. 

   Stasys 3 gruodžio, 2024Atsakyti

   DNR yra ląstelių valdymo programa. Kas ją sukūrė ir užrašė keturiomis azoto bazėmis? Atsitiktinai spaudydami klaviatūrą žinutės neparašome…

   Pirmąjį skyrelį kartoju, nes kėlimai laipsniu virto sandauga. Dabar šį matematinį veiksmą aprašau ir žodžiu. Yra ir naujų papildymų, 2024-12-03 versija. Jeigu leisite kelsiu ir kitus skyrelius.

   Jeigu į DNR žiūrime kaip į ląstelių valdymo programą – tai dvi cukrų ir fosfatų liekanų grandinės ant kurių įvairia tvarka rikiuojasi 4 skirtingi ženklai – keturios skirtingos azoto bazės.
   Jeigu į DNR žiūrime kaip į polimerą – tai abi DNR spiralės sudarytos iš keturių skirtingų monomerų (deoksiribonukleotidų). Bet šitie keturi nukleotidai vienas nuo kito skiriasi tik minėtomis azoto bazėmis. Platesnė DNR apžvalga skyriuje Gyvybės Byla (Failas).
   Tų keturių skirtingų ženklų dėlionės, priklausomai nuo organizmo sudėtingumo, gali siekti ir virš šimto milijardų. Net bakterijų DNR sudaryta iš 1 – 5 milijonų azoto bazių (arba tiesiog bazių) porų. Tais (ne tuose) keturiais skirtingais ženklais užrašyta visa informacija kaip iš vienos ląstelės padaryti dvi arba kaip iš vienos ląstelės padaryti daugialąstį organizmą, pvz., melsvabakterę, grybą, kerpę, vištą ar žmogų.
   Vienos tokios instrukcijos pavyzdys: GTGCCAGCAGCCGCGGTAATTCCAGCTCCAATAGCGTATATTAAAGTTGCTGCAGTTAAAAA. Šitą seką turi visi gyvi organizmai, net ir milžiniški mimivirusai. (Virusus ne visi mokslininkai laiko gyvais padarais). Šita nemirtinga instrukcija, nepasikeitusi per visą Žemės gyvybės istoriją, tikriausiai kuruoja bazinius gyvybės procesus.
   Ląstelių valdymo komplektai, ir net po du, yra kiekvienoje žmogaus ląstelėje. Per vidutinės trukmės žmogaus gyvenimą ši enciklopedija stulbinančiu tikslumu nukopijuojama apie 10 000 000 000 000 000 kartų. Manoma, kad suaugusio žmogaus kūną sudaro apie 100 trilijonų ląstelių, jos skirstomos į 220 rūšis. (Pateikiami ir kitokie trilijonų skaičiai). Odos ląstelė gyvena kelias savaites, neuronas – visą gyvenimą.
   Ląstelių valdymo programos užrašytos keturiais skirtingais ženklais, o žmogaus sukurtos programos užrašomos dviem skirtingais ženklais: nuliu ir vienetu (minusu ir pliusu): 1011000100111… Ženklas 0 reiškia, kad elektros srovė galės tekėti, ženklas 1 – reiškia kad elektros srovė negalės tekėti. Tiek mūsų personaliniai kompiuteriai, tiek išmanieji telefonai, ar galingiausi pasaulio superkompiuteriai veikia tuo pačiu principu: informacija užrašoma, skaičiavimai atliekami naudojant dvejetainę sistemą. Tuo tarpu Dievas, (kurį mokslas vadina Evoliucija, Gamta, Žemės planeta, savanaudžiais Genais) naudoja ketvirtainę sistemą. Naudosiu sąvoką Dievas, bet tai nereiškia, jog neigsiu sąvoką mokslas. Tuoj matematiškai įrodinėsiu, jog Dievas (Protas, Kūrėjas) yra!!
   Šių dienų galingiausi pasaulio kompiuteriai turi dirbti ištisus mėnesius, kad pilnai susimuliuotų viską, kas įvyksta per 1/10 sekundės vieno baltymo molekulėje. Nesunku paskaičiuoti ar galėjo tokie milžiniški, gyvybę užtikrinantys, informacijos kiekiai (genomai) susidėlioti atsitiktinai? Jeigu galėjo – tai evoliucijos teorija teisinga, jeigu ne – turime pripažinti, kad šitą informaciją kažkas sukūrė ir užrašė arba ji visada buvo ir bus.
   Evoliucijos teorija teigia, kad informacija apie Žemės biosferą (genomų visumą) susikaupė dėl atsitiktinių įvykių (atsitiktinių mutacijų). Tačiau ir atsitiktiniai įvykiai turi savo dėsnius. Žinodami juos loterijų organizatoriai gali tiksliai apskaičiuoti kokias sąlygas lošėjams reikia sudaryti, kad jų verslas klestėtų. O kodėl mums nepaskaičiavus kokia yra tikimybė gyvybei (genomams) atsirasti savaime. Juk ne veltui sakoma, kad Tiesos yra tiek – kiek yra matematikos.
   Savo mintį (pvz., žemėyraapvali) aš galiu ir užrašyti, ir pasakyti. Tam tikslui naudoju 13-ka lietuviškų raidžių arba 13-os garsų kombinaciją (tai vadiname artikuliuota kalba).
   Kiekviena žmonių karta civilizacijos mokosi iš naujo: stengiasi savo mintis teisingai parašyti arba pasakyti. Tai nelengvas darbas, trunkantis ne vienerius metus. Jauname amžiuje (laiku) to nepradėjus mokytis pasekmės būna tragiškos. Su keliais garsais ūūūū… ar beeee… sudėtingos informacijos kitiems neperduosi.
   Minties užrašymą arba pasakymą lemia ženklų (raidžių arba jas atitinkančių garsų) išdėstymas. Jeigu aklai (bet kaip) surikiuočiau tas pačias raides arba sumaišyčiau garsų tvarką, mano mintis dingtų: pvz., ažielmaėvypra. Negavęs teisingos nulių ir vienetų sekos procesorius neįjungs reikiamos programos.
   Tai reiškia, kad informacijos nėra ženkluose, – informacija užrašoma ženklais. Visi ženklai (t. tarpe ir lietuviška abėcėlė) yra tik priemonė informacijai užrašyti. Užrašyti (teisingai juos išdėlioti) gali tik tas, kas moka materializuoti savo mintis. O ženklai gali būti patys įvairiausi, tą pačią mintį (žemėyraapvali) aš galiu užšifruoti skaičiais, perduoti Morzės abėcėle, užkoduoti DNR struktūra (azoto bazėmis), užrašyti Brailio raštu, vinilinės plokštelės mikronelygumais, perfokortų skylutėmis…
   Dabar paskaičiuosiu kokia yra tikimybė, kad turėdamas visas trylika raidžių savo mintį kada nors užrašysiu aklai, pvz., traukdamas jas iš maišo. Tokiu pat būdu skaičiuojama galimybė ištraukti laimingą loterijos bilietą. Atsitiktinumui užtikrinti tiktų teniso kamuoliukai, ant kurių nupaišytos raidės.
   Kad iš karto paimsiu „ž“ – tikimybė yra viena iš 13-os, bet kad po to paimsiu būtent „e“ – tikimybė 1 iš (13×12), kad iš karto sudėsiu „žem“ – tikimybė 1 iš (13x12x11). Kad iš karto sudėliosiu „žemė yra apvali“ – tikimybė yra 1/13 x 1/12 x 1/11 x 1/10 x 1/9 x 1/8 x 3/7 (sakiny yra trys a) x 2/6 (dar liko dvi a) x 1/5 x 1/4 x 1/3 x 1/2 x 1/1.
   Atlikęs aritmetinius veiksmus gaunu 6/6227 020 800. Skaitiklį ir vardiklį padalinu iš 6 ir matau, kad teoriškai man tai turėtų pavykti atlikus vieną milijardą ir 37,8368 milijonus bandymų!!
   Nei man, nei Jums šis skaičius nepadeda suprasti šios užduoties sunkumo ir absurdiškumo, todėl 1 37 836 800 bandymus keičiu sekundėmis. Vienai 13-os raidžių dėlionei skiriu vieną sekundę. Po to metus pasiverčiu sekundėmis: 60 sekundžių dauginu iš 60 minučių, 24 valandų ir 365,256 dienų. Tada 1 37 836 800 sekundes dalinu iš metų (išreikštų sekundėmis) ir gaunu, kad teoriškai per 32,89 metus (jeigu dirbsiu be jokios pertraukos ir dieną, ir naktį) aš turėčiau vieną kartą aklai sudėlioti: žemėyraapvali.
   Bet tai bus tik viena trumpa mintis atsitiktinai surinkta iš tam tikslui paruoštų trylikos raidžių. Šitą kvailą užduotį galima atlikti greitai ir lengvai. Tereikia atsisakyti aklų bandymų ir pasitelkti savo protą bei įgūdžius.
   Analogiškai, tik vienam iš 1 37 836 800 loterijos žaidėjų gali iškristi laiminga seka iš trylikos skaičių. Ir jeigu aš atspausdinsiu loterijos bilietus per pus ar dar mažesniu tiražu nei skaičius 1 37 836 800 galiu būti tikras, kad didžiojo prizo niekas nelaimės.
   Sako, kad jeigu nebūtų susidėliojęs vienoks genomas, tai būtų susidėliojęs kitoks genomas. Na, pabandykite iš tų pačių trylikos raidžių (ženklų) gauti kitą mintį jas (juos) dėliojant aklai.
   Na, o kaip galėjo aklai susidėlioti superinstrukcijos iš keliolikos milijardų ženklų, kad susiformuotų, pvz., tritonas, rupūžė ar latimerija? Aiškinama, kad jos atsirado ne iš karto, o palaipsniui, etapais.
   Parodysiu koks yra skirtumas tarp iš karto ir palaipsniui (etapais). Kad ištraukčiau ž teoriškai man reikės 13-os traukimų. Žinoma, galiu ištraukti ž ir iš pirmo bandymo ir iš 25-to. Bet kuo daugiau tai kartosiu – tuo mano bandymų vidurkis labiau artės prie 13-os. Kad po to ištraukčiau e teoriškai man reikės tik 12-os traukimų. Kad po to ištraukčiau m – 11-os traukimų; ė – 10; y – 9; r – 8; a – 7/3 (nes maiše trys a); antrą a – 6/2 (nes dar yra dvi a); p – 5; v – 4; a – 3; l – 2; i – 1.
   Kai buvo iš karto vardikliai dauginosi, kai palaipsniui jie sudedami! Teoriškai man reikės tik 83,333… traukimų, kad „atsitiktinai“ (tačiau kabutėse!!) sudėliočiau žemėyraapvali.
   Palyginkite 83 ir 137 836 800 traukimų skaičius. Toks didžiulis skirtumas gaunasi todėl, kad aš, nors raides traukiu iš maišo aklai, bet jas atsirenku: pirmiausia ž, po to e… Nes ŽINAU ką noriu parašyti, TURIU TIKSLĄ.
   Bandyti mintį (prasmingą sakinį) sudėti iš karto (aklu 13-os raidžių traukimu nežiūrint į tarpinius rezultatus) lygu tikslo neturėjimui, nežinojimui ką noriu parašyti.
   Žodis palaipsniui neturi nieko bendro su raidžių dėliojimo greičiu. Turėdamas tikslą parašyti žemėyraapvali aš galiu užrašyti po vieną raidę kartą į mėnesį arba kartą į metus. Ir vis tiek šį sakinį parašysiu greičiau negu trylika raidžių rikiuodamas be tikslo.
   Sugalvojęs mintį žemėyraapvali ir turėdamas tikslą ją užrašyti tai galiu padaryti ir per trylika aklų traukimų, tereikia kiekvieną aklai ištrauktą raidę pastatyti į savo vietą.
   Belieka reziumuoti: jeigu aš žinau (turiu tikslą) ką noriu parašyti – tai ir parašysiu. O jeigu neturiu tikslo, raides dėlioju aklai (kaip rašyti nemokantis vaikas) arba „groju“ nežinoma klaviatūra užrištomis akinis – tai nieko prasmingo ir neparašysiu, nebent kelis trumpus žodžius nesusijusius tarpusavy.
   Jeigu Evoliucija (ar Gamta) nėra Dievo sinonimai (jeigu jų nereikia rašyti iš didžiosios raidės) tai iš kur Evoliucija (ar Gamta) žinojo kokia tvarka azoto bazes reikėjo išrikiuoti, kad sukurti banginį, pelę ar šikšnosparnį?? Neturint tikslo (minties, projekto, programos) palaipsniui lygu iš karto. Žymių mokslininkų gudravimo (arba nesuvokimo) pavyzdžius plačiau nagrinėju skyrelyje Kur maži ir lėti evoliucijos žingsneliai?

   ———- . ———-

   Aptarėme 13 ženklų sakinuko užrašymą. Bet kurį baltymą aprašo kur kas ilgesnė ženklų (bazių) seka, vadinama genu. Todėl net vieno baltymo atsitiktinio užsirašymo tikimybė yra kur kas mažesnė. Pvz., labai trumpą baltymą insuliną sudaro 51 amino rūgščių seka. Kadangi vieną aminorūgštį DNR grandinėje žymi bazių trejetas tai 51 reikia padauginti iš trijų. Dar du azoto bazių trejetai žymi baltymo pradžią ir pabaigą. Tad baltymą – hormoną insuliną užrašo 159 ženklų (nukleotidų arba bazių) seka.
   „Tiksliai nežinoma kiek, bet žmogaus organizme gali būti iki milijono skirtingų rūšių baltymų, ir kiekvienas tas baltymas yra mažas stebuklas. Pagal visus tikimybių dėsnius baltymų neturėtų būti. Kad susidarytų baltymas, reikia surinkti aminorūgštis tokia seka, kaip rašydami raides sudarome žodžius. Viską sunkina tai, kad žodžiai pagal aminorūgščių abėcėlę dažnai būna labai ilgi. (…) Norint sudaryti baltymą kolageną reikia teisingai išrikiuoti 1055 aminorūgštis. (…) Tikimybės, kad kolageno molekulė susidarys pati savaime, atvirai kalbant, nėra. To tiesiog nenutiks. (Bill Bryson. Trumpa istorija beveik apie viską. V., 2017. P. 297.)
   „Tai iš kur atsirado toks stebėtinas sudėtingumas? (…) Imkime tuos stebėtinus ir neįtikėtinus baltymus. Mums jie atrodo stebėtini dėl to, kad esame linkę manyti, jog jie iš karto atsirado jau susiformavę. O kas jeigu tos baltymų grandinės susidarė ne iš karto? Kas, jei didžiajame kūrybos lošimų automate kai kurie ratukai galėjo būti pristabdyti..?“ (Ten pat. P. 298; 299.) Ką reiškia ne iš karto ir atsirenkant arba laiku pristabdant ką tik skaičiavome. Be abejo, baltymą (atliekantį gyvybines funkcijas) galima surinkti per milijonus metų (palaipsniui, etapais), bet ne atsitiktinai. Kitaip tariant jo net genų inžinieriai nesurinks jei neturės tikslo (plano, idėjų).
   DNR saugo mintis (instrukcijas, programas) užrašytas keturiomis skirtingomis heterociklinėmis bazėmis: adeninu, timinu, guaninu ir citozinu. Kokia tikimybė, kad kokios nors rūšies genomas susidėliojo atsitiktinai? To tikimybė yra viena iš 4-ių pakeltu n-tuoju laipsniu. Kur n – azoto bazių porų skaičius konkrečios rūšies genome, n reikšmės dažnai siekia milijardus!!
   Pvz., „žmogaus genomas – turi 3 300 000 000 (3,3 milijardus) azoto bazių porų. Palyginimui žirnis (Pisum sativum) – 5 milijardus.“ (Rančelis V. Genetika. V., 2000. P. 127.) Martynas Yčas savo knygoje Apie biologiją pateikė tokią genomų statistiką milijardais azoto bazių porų: paukščių – 1,2; žinduolių – 3,2; aštuonkojų – 4,4; svirplių – 5,7; varlių – 6,2. Šiuo atžvilgiu rekordininkės dvikvėpės žuvys: 111,7.“ (K. 1994. P. 83.) ir aukštesnieji augalai. Į formulę keturi pakeltas n-tuoju laipsniu įstatę šias n reikšmes gautume skaičius, kurių dydžiai mūsų protui nesuvokiami. Žmogaus genomas savo dydžiu nėra išskirtinis, bet žmogaus didžiųjų pusrutulių žievės (pilkųjų ląstelių) vystymasis gali tęstis visą gyvenimą, tai lems aplinka, kurioje jis atsidūrė ir jo motyvacija.
   Entuoju laipsniu keliami keturi, nes ženklai yra keturi. Jeigu azoto bazės (arba nukleotidai) būtų penkių rūšių, tai milijardiniu laipsniu keltume penkis. Galutinė išvada yra vienareikšmė – EVOLIUCIJOS SCENARIJUS NEĮMANOMAS!!!
   Toliau sektų negirdėta išvada: gyvybės sukūrimą neigiantys žmonės yra dar labiau tikintys. Tik jie tiki ne Kūrėju (Protu), bet evoliucija (atsitiktinumu, laimingu superloterijos bilietu)!!
   Formulės teisingumą nesunku patikrinti. Paimkime du ženklus (pvz., A ir B) ir iš jų sudėliokime visas įmanomas dviejų sekų versijas: AB; BA; AA; BB. Rezultatas atitinka teoriją: 22 (du pakelti antruoju laipsniu). Po to sudėliokime visas įmanomas trijų sekų versijas kai ženklai tie patys: AAA; BBB; BAB; ABA; BAA; ABB; BBA; AAB. Rezultatą patvirtina formulė: 23 (du pakelti trečiuoju laipsniu). Po to bandykime sudėlioti visas įmanomas keturių, penkių, šešių… sekų versijas, kai ženklai trys, keturi, penki…. Užduotys greitai sudėtingėja, tačiau tereikia 3; 4; 5… pakelti ketvirtuoju, penktuoju, šeštuoju… laipsniu ir sužinosime skirtingų dėlionių maksimalius skaičius.
   Publikuojant šį tekstą kėlimai laipsniu dažnai virsta sandauga, todėl šį veiksmą aprašau ir žodžiu. Xn (X pakeltas entuoju laipsniu) formulė nusako ir informacinį talpumą. Bitai, kilobitai ar megabitai dažniausiai naudojami duomenų perdavimo greičiui apibūdinti. Baitai rodo informacijos kiekį, kitaip tariant laikmenos talpumą. Šiuolaikinių technologijų bitas turi dvi reikšmes (du ženklus): 0 ir 1. DNR bitas turi keturias reikšmes (keturias bazes): A, T, G, C. Kad suprastume apie ką eina kalba DNR bitą pavadinkime tetrabitu. Juk kvantinio kompiuterio bitas vadinamas kubitu, nes turi tris reikšmes.
   Kvantinio kompiuterio tranzistoriai turi tris būsenas: srovė per juos neteka, srovę sukelia elektronai, turintys sukinį aukštyn, srovę sukelia elektronai, turintys sukinį žemyn. Vadinasi kubaitas turi ne 23 ( du pakeltas 3 laipsniu) bitus kaip baitas, o 33 (trys pakeltas 3 laipsniu) kubitus? Antrą ir trečią būsenas kol kas nėra lengva sukelti, o juo labiau išlaikyti. Pranašumą, kurį suteikia trečiasis ženklas (trys tranzistoriaus būsenos), galima palyginti su plokščiu ir trimačiu pasauliu.
   O kokias keturias skirtingas būsenas ląstelėje atitinka keturios skirtingos azoto bazės? Tetrabito galimybės lyginant su bitu yra 44 (4 pakeltas ketvirtu laipsniu) : 22 (2 pakeltas antru laipsniu), t. yra 64 kartus didesnės.
   Vienas dvejetainės sistemos baitas lygus aštuoniems (23, du pakelti 3 laipsniu) bitams. Būtent aštuoniems, nes informacijos kaupimo vienetu paimtas trijų narių sekos talpumas, kai skirtingi ženklai du (0 ir 1): 000; 111; 101; 010; 100; 011; 110; 001. Jiems galime suteikti aštuonias skirtingas prasmes. Patys savaime šitie aštuoni dviejų ženklų deriniai jokios informacijos neturi. Analogiškas DNR tetrabaitas lygus 64 (43, keturi pakeltas 3 laipsniu) DNR tetrabitams.
   Vieną kilobaitą (KB) sudaro 1024 (210, du pakeltas 10 laipsniu) baitų, tai sekos (rikiuotės) iš dešimties narių informacinis talpumas, kai skirtingi ženklai du (maždaug puslapis teksto). Vieną megabaitą (MB) sudaro 1024 kilobaitų, arba 210 x 210 = 220 (du pakeltas 20 laipsniu) baitų. Tai sekos iš dvidešimties narių talpumas, kai skirtingi ženklai du. Vieną gigabaitą (GB) sudaro 1024 megabaitų, arba 230 (du pakeltas 30 laipsniu) baitų. Tai rikiuotės iš trisdešimties narių informacinis talpumas, kai skirtingi ženklai du. Vieną terabaitą (TB) sudaro 1024 gigabaitų, arba 240 (du pakeltas 40 laipsniu) baitų. Tai sekos iš keturiasdešimties narių talpumas, kai skirtingi ženklai du.
   Kompaktiniai diskai talpina apie 700 MB duomenų, standieji diskai jau virš 20TB t. yra 20 x 240 (du pakeltas 40 laipsniu) baitų duomenų. Tačiau visi šie skaičiai yra labai maži lyginant su DNR informaciniu talpumu: keturi skirtingi ženklai (keturios skirtingos azoto bazės) ir milijardinės jų sekos, pvz., žinduolių genomo talpumas: apie 43200 000 000 : 64 tetrabaitų. (Keturi pakeltas 3 200 000 000 laipsniu ir padalintas iš 64 tetrabaitų).
   Rašydami arba kalbėdami naudojame dar daugiau ženklų, pvz., lotynų abėcėlė turi 26 ženklus. Su tiek ženklų informacijos perdavimo ar saugojimo galimybės praktiškai yra beribės. Ar galėtume visas raides ir jas atitinkančius garsus pakeisti dviem skirtingais ženklais (dvejetaine sistema), pvz., A ir U ? Teoriškai taip, tik net trumpi tekstai taptų labai ilgi, sunkiai rašomi ir skaitomi, o mūsų kalba būtų panaši į babuinų: AUUAUUUAAAUAAU…
   O štai praktinis šitų žinių pritaikymas. Fotografuojant nepažįstamosios telefono numerį už kadro liko du skaičiai. Kiek skirtingų telefono numerių reikės išbandyti, jeigu norėsime paskambinti tai merginai?
   0, 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9 – tai dešimt skirtingų ženklų. Iš jų reikės sudėlioti visas įmanomas dviejų sekų kombinacijas, o jų yra 102 (dešimt pakeltas 2 laipsniu), t. yra 100. Tiek skambučių gali prireikti, kol paskambinsime norimam abonentui.
   Internete radau iš pirmo žvilgsnio panašų uždavinį skirtą kvantiniam kompiuteriui. „Įsivaizduokite, kad organizuojate vakarienę, kurioje dalyvaus 10 įnoringų svečių ir egzistuoja tik vienas optimalus būdas juos visus susodinti. Kaip manote, kiek skirtingų variantų jums reikėtų įvertinti? Teisingas atsakymas: 3 628 800. Ir tai – tik 10-ies svečių susodinimas prie vieno stalo.“ https://www.lrt.lt/naujienos/mokslas-ir-it/11/1542450/ekspertas-paaiskina-kas-yra-kvantiniai-kompiuteriai-ir-kam-ju-reikia.
   Dešimt žmonių – tai dešimt skirtingų ženklų, jų susodinimas – tai dešimties ženklų seka. Teisingas atsakymas 1010 (dešimt pakeltas 10 laipsniu)? Ne, kadangi tokių „ženklų“ turime ribotą skaičių, tik po vieną egzempliorių. Tik tuo atveju jeigu kiekvienas svetys turėtų dar 9 savo klonus galėtume sudėlioti visas įmanomas dešimties skirtingų ženklų versijas dešimties narių sekoje. Tai reiškia, kad Xn (X pakeltas n laipsniu) formulė galios tik tuo atveju jeigu turėsime reikiamą skaičių visų keturių bazių; pakankamai tranzistorių, kurie gali transformuotis į 0 arba 1; pakankamą kiekį abėcėlės raidžių…
   Jeigu naudojami keturi skirtingi ženklai (kaip DNR molekulėje keturios skirtingos azoto bazės) ir iš jų dėliojamos trijų ženklų kombinacijos – skirtingų variantų skaičius bus 43 (keturi pakeltas 3 laipsniu, t. yra 64). Keturių skirtingų ženklų triženklėms kombinacijoms PASAULIO PROTAS suteikė išskirtinę prasmę: jomis paženklino aminorūgščių vietas baltymuose, taip pat baltymų sintezės pradžią ir pabaigą. PAČIOS IŠ SAVĘS šios (kaip ir bet kitos) ženklų sekos JOKIOS PRASMĖS NETURI. Baltymai gyvybės pagrindas, todėl apie juos atskiras skyrius Gyvybės kaladėlės.

   ———- . ———-

   Paveldimosios medžiagos atradimas materializmo pasaulėžiūros nešėjams buvo šokas. Kadangi to paneigti negalėjo teko prisitaikyti. Žiūrėkite – sako jie – jokio stebuklo nėra, čia tik organinės molekulės ir jas sudarantys atomai. Tiksliai nustatyta kokie tai atomai, kiek jų ir kur jie yra.
   Norint suprasti DNR esmę (jos stebuklą) reikia pereiti ribą tarp materialumo ir idealumo. Tą kelionę mes tuoj pat ir atliksime. Maksimaliai susikaupkite, Jums neužteks perskaityti, tai reikia SUVOKTI.
   Iš vienų DNR molekulės atomų sudaryti keturi skirtingi ženklai ir iš jų sudėliota instrukcija (informacija), kaip padaryti konkretų organizmą. Iš kitų DNR atomų suformuotos spiralės ant kurių šitie ženklai „pritvirtinti“. Ženklų tvirtinimas labai svarbus, kai mes rašome ar spausdiname ant popieriaus esame tikri, kad ženklai nenukris ir nesusimaišys. Tačiau ženklai gali išblukti, popierius – sudūlėti, sudegti ar būti suplėšytas. Bazės taip pat negali susimaišyti (įgauti atsitiktinę tvarką), tai būtų tas pats, kas knygą sukarpyti į atskiras raides ir jas visas sušluoti į krūvą.
   Pradėkime nuo ženklo. Tai abstrakti sąvoką, nes bet kuri materijos forma juo gali būti. Pvz., taškas ir brūkšnys (trumpas ir ilgas garsas) yra ženklai kai kalbame apie Morzės abėcėlę. Arba keturios skirtingos bazės kai kalbame apie DNR; arba a; b; c; d, e… lietuviškos raidės ir jas atitinkantys garsai. Ženklais gali būti skirtingi stalai, laivai, elektromagnetinės bangos, galaktikos…
   Informacija – taip pat tik logikos produktas, jos nesudėsi į lentynas, jos nepasversi… kadangi informacija nėra konkreti medžiaga (materijos forma). Tačiau informaciją galima kaupti įvairiausiais pavidalais: raidėmis (knygomis), hieroglifais, skaičiais, smegenimis, DNR struktūra, patefono plokštelės mikronelygumais, skirtingai įmagnetinta juostele, audio ar video kasete, kietuoju disku, mikroschema… Tačiau ne raidėse, ne smegenyse, ne DNR molekulėje…
   O kur dar mintis (instrukcija), kurią lemia ženklų išdėstymas. aarpyvėamleiž – raidžių išdėstymas be minties ir žemėyraapvali – tų pačių ženklų išdėstymas materializuojant mintį. Beje, taip užrašytą mintį perskaitys tik tie, kurie moka lietuvių kalbą. Analogiškai DNR perskaitys tik tie, kurie moka Dievų kalbą. Pvz., gims juodaplaukis, kairiarankis, žaliaakis berniukas… jis sirgs hemofilija. Genetikų tikslas išmokti Dievų kalbą. Kodėl rašau Dievų, o ne Dievo paaiškinsiu vėliau.

   ———- . ———-

   Ženklai, informacija, mintys – tai teorija. Apžvelkime techninius Dievo sprendimus. Visų pirma ženklų skaičiaus pasirinkimas. Kodėl skirtingos azoto bazės yra ne dvi, ne trys, ne penkios.., o keturios??
   Vieno ženklo informacijai užrašyti neužtenka. Skirtingų bazių (nukleotidų rūšių) skaičius turi būti porinis: 2; 4; 6… nes DNR replikacija (dvigubėjimas) prasideda bazių porų išskyrimu. Tai vyksta „atidaromo užtrauktuko principu“. Judanti fermentų komanda dvigubą DNR grandinę „skelia“ pusiau, o kiekviena pusė „susirenka“ prarastą pusę, nes bazės nesijungia bet kaip: A jungiasi tik su T, o C – tik su G. Arba atvirkščiai: T – tik su A, G – tik su C. Dėl tokių bazių cheminių savybių iš vienos DNR padaromos lygiai tokios pat dvi DNR.
   Kai keturi skirtingi DNR ženklai sugrupuojami po tris gaunama net 64 (keturi pakeltas 3 laipsniu) ženklų abėcėlė. Tiek ženklų su kaupu pakanka koduoti dvidešimt skirtingų aminorūgščių, paženklinti baltymo rinkimo pradžią ir pabaigą. Dviejų skirtingų bazių tam reikalui būtų per maža, trijų, penkių, septynių… bazių būti negali, o šešių per daug.
   Kodėl aminorūgščių kodavimui Dievas nepasirinko dviejų bazių penkiaženklių kombinacijų (keturženklių, 2 pakeltas ketvirtuoju laipsniu) neužtektų?? Tuomet vieną aminorūgštį koduotų penkių bazių seka ir baltymus koduojančios DNR sritys pailgėtų 5/3 (1,666…) kartus. Taigi, KETURI SKIRTINGI ŽENKLAI IR JŲ TRIŽENKLĖS KOMBINACIJOS PASIRINKTOS KAIP OPTIMALUS VARIANTAS!!
   Bet tai tik dalelė matematinių, cheminių, fizinių kvantinių uždavinių, kuriuos reikėjo išspręsti prieš gyvų organizmų kūrimą. Jeigu nepatinka protingo sumanymo (kreacioniztinė) versija pateikite argumentus, kurie ją paneigtų. Ne be pagrindo britų mokslininkai diplomatiškai pareiškė, kad genetikos pagrindų supratimas nepadeda priimti Darvino koncepcijos. Dievas tikrai ne senelis, sėdintis ant debesėlio, Jis didis mokslininkas.
   Visos ląstelės moka skaityti DNR ir gali įvykdyti jos nurodymus, taip kaip muzikantas, pažįstantis natas, gali sugroti jomis užrašytą melodiją.
   Stengiuosi, kad Jūs suvoktumėte, jog DNR, tiksliau jos keturios skirtingos bazės (kaip ir raidės), yra tik priemonė informacijai užrašyti. Tuomet Jums liks paskutinis žingsnis iki supratimo, kas teisus: šių dienų mokslas, propaguojantis evoliucijos teoriją ar Šventasis Raštas??
   Jeigu suvokėte, kad DNR yra tik priemonė informacijai užrašyti atsakykite į klausimą: o kas tas mintis užrašė?
   Šventasis Raštas sako, kad ląstelių valdymo programas užrašė Kūrėjas ir visas gyvybės formas vadina kūrinija. Jeigu tam ketinate prieštarauti įvardinkite knygą, kurią būtų parašęs ne rašytojas, bet raidės?? O gal esate gavęs žinutę ar laišką, kuriuos būtų parašiusios ne smegenys (ne protas)?? Kodėl nesusidėlioja knygos?
   Ką mes, žmonės, prarastume jeigu pripažintume sugebėjimus kur kas didesnius už savo? Manau tik puikybę. O jeigu Jums iš tikrųjų reikėtų rinktis kokiame Pasaulyje norėtumėte gyventi: tame, kur vyksta neprognozuojami dalykai; ar tame, kur viską valdo Protas?? Lažinuosi, kad rinksitės antrąjį variantą jeigu nesate savižudis.
   Yra kontrargumentas: jeigu nebūtų susidėlioję šitie genomai, tai būtų susidėlioję kiti genomai. Atsitiktinį raidžių dėliojimą galima pavesti trilijonams robotų, bet nė vienas iš jų nežinos, kada užrašė ką nors vertingo. Dabar svarbiausia: esmė ne bazių dėlionė, o ta prasmė (tas kodas), kuris tai dėlionei suteikiamas (raidės be žmogaus niekada netaps knyga)!!
   Tie kas šiandien moko arba mokosi evoliucijos teorijos turi suprasti, kad jie pritaria minčiai, jog genomai užsirašė patys ir atsitiktinai. Tačiau kuo yra pagrįstas toks tikėjimas? Ką tik įrodžiau, jog tai tik dar viena religija, kurią vadiname evoliucija, nes atsitiktiniai genomų užsirašymai neįmanomi nei tikimybių teorijos, nei Visatos amžiaus požiūriu – tam mūsų Visata begalę kartų per jauna.
   Kol nebuvo genetikos mokslo evoliucijos teorijos nebuvo įmanoma paneigti skaičiavimais. Ne veltui Stalino laikais genetikos mokslo nenorėjo pripažinti, o genetikus trėmė ir žudė. Ir šių dienų Lietuvos mokslininkai, sąmoningai arba nesąmoningai ginantys evoliucijos teoriją, yra stalininės mokyklos tęsėjai. Apie tai skaitykite priede B.

   ———- . ———-

   Pateiksiu akivaizdų argumentą Kūrėjo (Proto) naudai. Aš sugalvojau mintį (žemė yra apvali) ir ją užrašiau. Pirmiausia turi būti mintis, tik po to gali sekti jos užrašymas. Padaryti atvirkščiai: pirma rašymas, po to mintis neįmanoma, – tai būtų tik atsitiktinis (aklas, beprasmis) ženklų dėliojimas.
   Lygiai tas pats ir su genomais – jų neįmanoma gauti aklai (atsitiktine tvarka) dėliojant azoto bazes arba joms bet kaip dėliojantis. Pirmiausia turėjo būti mintis (konkretaus organizmo projektas), o tik po to jos (genomo) užrašymas keturiomis skirtingomis bazėmis. Tiems kuriems įkalta materialistinė pasaulėžiūra tai skamba kaip nesąmonė, bet tai paprasta, akivaizdi ir nenuginčijama TIESA.
   Gyvybė yra Dievo žodyje (informacijoje). Evangelijos pagal Joną prologe parašyta: „1Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą. (…) 3Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko. 4Jame buvo gyvybė…“ (Šventasis Raštas. V., 1998. Jn 1.) Ženklas žodis – minties arba informacijos sinonimas. Po pamokslo sakoma: „tai buvo Dievo žodis“.
   Nėra Kūrėjo žodžio – nebus ir naujo kūno!! Orkestras be natų nepagros negirdėtos melodijos. Jeigu iš gilės išimsime gemalą, iš jos ąžuolas nebeišaugs. Sėkla yra sudaryta iš gemalo, maisto atsargų ir luobelės. Gemalą suformuoja apvaisinta kiaušialąstė (zigota). Skirtingos sėklos turi skirtingas DNR, todėl tampa skirtingais augalais. „38Tuo tarpu Dievas duoda (…) kiekvienai sėklai savišką kūną.“ (Šventasis Raštas. V., 1998. 1Kor 15.) Kur prieštaravimas tarp mokslo ir tikėjimo?
   Sėkloje yra instrukcija (genomas) – tarpinė grandis tarp minties (idėjos, projekto, žodžio) ir rezultato (kūrinio). Sėklai patekus į tinkamas sąlygas Kūrėjo mintys pradeda materializuotis. Svarbiausios sąlygos – drėgmė ir šviesa. Tie, kurie nenori pripažinti Kūrėjo tiki, kad tokios instrukcijos atsirado savaime. Kaip gali savaime atsirasti tai, ko mes sukurti nesugebame?
   Materialistinė pasaulėžiūra teigia priešingai. Ji sako, kad pirma atsitiktinai susiformavo kūnas, o mintis atsirado vėliau, kad visa gyvybė (t. tarpe ir žmogus) evoliucionavo, („susilipdė“) savaime (atsitiktinai), pagal gamtoje veikiančius fizikos ir chemijos dėsnius. Aiškinama, kad tai vyko palaipsniui ir labai labai ilgai, tačiau be Projekto ir Tikslo.
   Tai kas gi atsirado pirmiau: žodis ar kūnas? Maždaug prieš 6000 metų šumerai jau rašė ant molinių lentelių, gerokai anksčiau nei hebrajai pradėjo rašyti Bibliją. Tų senovinių „puslapių“ išliko tūkstančiai. Nors lentelių dantiraščio tekstai užrašyti seniai mirusia kalba jie po truputi perskaitomi. Jų turinys atskleidžia, kad šumerai žinojo ir neabejojo, jog visa gyvybė, tame tarpe ir žmogus, buvo sukurti. „Šumerų filosofai sukūrė doktriną, kuri vėliau tapo dogma visuose Artimuosiuose Rytuose, – doktriną apie kuriamąją dieviško žodžio galią.“(Samuel Noah Kramer. Istorija prasideda Šumere. V., 2015. P.103.)
   Materializmas pirminiais dalykais laiko materiją ir energiją, antriniais – protą ir informaciją (žodį), tokiu būdu labai suprimityvindamas bei susiaurindamas savo pasaulėžiūrą.
   „Mokslo požiūriu idealizmas vyravo istorijoje iki XVII amžiaus, o tada prasidėjo jo diskreditavimo procesas. Mokslas įsitikinęs, kad materializmas išliks vyraujanti filosofija iki laikų pabaigos. Bet slaptųjų draugijų požiūriu materializmas tėra trumpalaikis nuosmukis.“ (Jonathan Black. Slaptoji pasaulio istorija. V., 2020. P. 531.)
   Nė vienoje Biblijos raidėje ar genomo bazėje Proto (Dievo) nerasite, Jis yra jų išdėstyme. Jeigu tai suvokėte sveikinu, Jūs jau esate aukštesniame Pasaulio ir savęs suvokimo lygyje. Bet kiek tų lygių yra?
   Kaip matote žinios apie DNR ne patvirtina, bet paneigia evoliucijos teoriją. Todėl šių dienų evoliucijos teorijos propaguotojai turi rimtai pasidomėti genetikos mokslu ir susimąstyti… Atsitiktinis raidžių išdėstymas neturi nieko bendro su prasmingu tekstu. Gyvybės bylos (genomai) – taip pat ne atsitiktinės nukleotidų sekos.

4. 

   Stasys 3 gruodžio, 2024Atsakyti

   Kelionė į silicio slėnį

   XX amžiuje atsirado naujas minčių (idėjų) užrašymo būdas. Tai pirmame skyrelyje minėta nulių ir vienetų kalba, jos dėka mes bendraujame su mašinomis (kompiuteriais). Šiuolaikiniai superkompiuteriai turi tūkstančius procesorių, bet skaičiavimai atliekami naudojant tik dvejetainę (dviejų ženklų) sistemą.
   Mes sakome: skaitmeninė kalba, skaitmeninės technologijos. Iš tiesų, du skaičiai 0 ir 1 atlieka ne skaičių, o ženklų funkcijas. Išskyrus tuos atvejus, kai nulis reiškia skaičių nulis, o vienetas reiškia skaičių vienas. Norint užrašyti kitus skaičius jau reikia kurti įvairaus ilgio sekas su skirtingu nulių ir vienetų išdėstymu. Kadangi ženklai tik du, tai jų sekos (lyginant su žodžiais) bus ilgos, bet tai ne bėda, mes jau išmokome ženklus (tranzistorius) pagaminti labai labai mažus.
   Jeigu turite informatikos mokslo pagrindus skaitykite sekantį skyrelį. Tik noriu atkreipti dėmesį, kad 0 ir 1 kombinacijoms prasmę (kodą) suteikiame mes. Prasmė ženklų eilutėse neatsiranda savaime ir atsitiktinai. Na, o gamtos mokslų atstovams šis skyrelis bus tikrai naudingas.
   Programavimo (kaip ženklams suteikiama prasmė) pavyzdį pateiksiu iš Biblijos. „19Kokiu vardu žmogus pavadins kiekvieną gyvą būtybę, toks turės būti jos vardas. 20Žmogus davė vardus visiems galvijams, visiems padangių paukščiams ir visiems laukiniams žvėrims…“ (Šventasis Raštas. V., 1998. Pr 2.) Skirtingos tautos tą patį sutvėrimą (bakteriją, grybą, augalą, vabzdį…) vadina vis kitaip – skirtingu raidžių, tuo pačiu ir garsų rinkiniu. Kad visi žmonės galėtų suprasti apie ką eina kalba kiekvienai gyvai būtybei suteikiamas visų civilizuotų šalių pripažintas lotyniškas pavadinimas: pvz., šuo (Canis lupus familiaris), vilkas (Canis lupus) ir taip toliau – tai jų virtualus pakaitalas. Ir kitam žmogui nereikia rodyti tigro, kad šis suprastų apie ką eina kalba, tereikia pasakyti, jog kalbėsime apie tigrą. Bet tigro ženklu gali būti ir tam tikras mazgas ant atitinkamos spalvos ir storio virvelės – kalbu apie kipu raštą.
   Kaip įmanoma dviem ženklais (0 ir 1) pakeisti dešimtainę skaičių sistemą? Ženklo 2 mašinų kalboje nėra, todėl rašo 0, o vienetą kelia į priekį. Taigi, 2 užrašomas kaip 10.
   3 = 2 + 1, ženklą 2 keičia ženklu 10, tuomet 10 + 1 = 11.
   4 = 3 + 1, kai ženklą 3 pakeičia ženklu 11 gauna 11 + 1 = 12. Kadangi dviejų dvejetainėje sistemoje nėra, vietoj 2 rašo 0, vienetą kelia į priekį. Perkeltą vienetą sumuoja su kitu vienetu, vietoj antro dvejeto rašo antrą 0 ir 1 kelia į priekį. Tokiu būdu 4 užrašomas kaip 100.
   5 = 4 + 1, ženklą 4 keičia ženklu 100, tuomet 100 + 1 = 101.
   6 = 5 + 1, ženklą 5 keičia ženklu 101, tuomet 101 + 1 = 102, vietoj 2 rašo 0 ir 1 kelia į priekį. Tokiu būdu 6 užrašomas kaip 110.
   7 = 6 + 1, ženklą 6 keičia ženklu 110, tuomet 110 + 1 = 111.
   8 = 7 + 1 = 111 + 1, vietoj sumavimo metu atsirandančių trijų dvejetų rašo tris nulius ir vienetą prieky. Taigi, 8 užrašomas kaip 1000.
   9 užrašomas kaip 1001, 10 – kaip 1010, 11 – kaip 1011, 12 kaip – 1100 ir t. t.
   Įdomumo dėlei: 2 užrašomas kaip 10; 4 – kaip 100; 8 – kaip 1000; 16 – kaip 10 000; 32 – kaip 100 000; 64 – kaip 1000 000… Nulių skaičius lygus laipsniui, kuriuo keliamas 2 (nes naudojame du ženklus). Jeigu registras 4 bitai (keturių ženklų seka) tai maksimalus reikšmių skaičius 24 (du pakeltas 4 laipsniu, 16), o maksimalus skaičius, kurį galėsime įrašyti bus 15 (2N-1, du pakeltas n laipsniu ir minus 1). Kaip matote, ką tik minėtoms nulių ir vienetų sekoms prasmę suteikiame mes. Jeigu to nepadarytume ženklų sekos informacijos neįgytų.
   Sunkiau buvo sugalvoti kaip vien nuliais ir vienetais užrašyti neigiamus skaičius. Pirmą būdą pavadino tiesioginiu kodu. Jeigu priekinis (vyriausias) bitas lygus nuliui reiškia už jo esantis skaičius pliusas, o jeigu vienetas – minusas. Šis būdas turi eilę trūkumų, pvz., atsiranda nulis su neigiamu ženklu.
   Netrukus sugalvojo atvirkštinį kodą: kai nuliai keičiami į vienetus, o vienetai – į nulius. Tuomet atimtį galima pakeisti sudėtimi, pvz., 2 – 3 = 2 + (-3) = -1. Išvertus į mašinų kalbą: 0010 + 1100 = 1110. Du jau pažįstate, o 1100, tai 0011 (trys) su nuliais pakeistais į vienetus, ir vienetais – į nulius. Kompiuteris 2 ir -3 sudeda kaip 2 ir 12, bet jų suma (1110) atvirkštiniame kode skaitoma kaip minus vienas (0001).
   Problema su minusiniu nuliu niekur nedingo, be to ne visos sumos davė teisingus atsakymus. Naują sprendimą pavadino papildomu kodu – tai 1 pridėjimas. Tuomet išnyksta minusinis nulis ir visi atsakymai tampa teisingi. Po vieneto pridėjimo skaičiai nuo -1 iki -8 atrodo sekančiai: 1111, 1110, 1101, 1100, 1011, 1010, 1001, 1000.
   Galiu paaiškinti šitų sprendimų esmę. Jeigu mašinos žodžio dydis (registras) 4 bitai, tai reiškia, kad naudojama keturių ženklų seka (kai skirtingi ženklai du). Vadinasi galima užrašyti 16-ka (24, du pakeltas 4 laipsniu) skaičių. Didžiausias skaičius gali būti plius arba minus 15, nes tarp teigiamų ir neigiamų skaičių dar stovi nulis.
   Užrašykime 7 teigiamus skaičius, nulį ir 8 neigiamus skaičius, viso 16. Pradėkime nuo priešingų versijų 0000 ir 1111. Būtent 1111 versijos trūkdavo, todėl reikėdavo pridėti vieną.
   Prie 0000 vis pridėdami po 1 gauname 1; 2; 3; 4; 5; 6; 7 – išvertus į mašinų kalba: 0001; 0010; 0011; 0100; 0101; 0110; 0111. Iš 1111 (minus vieno) atėmę septynis kartus po 1 gauname -2; -3; -4; -5; -6; -7; -8. Išvertus į nulių ir vienetų kalbą: 1110; 1101; 1100; 1011 (galima patikrinti: 1011 + 1 = 1100); 1010; 1001; 1000.
   Jeigu dar kartą atimtume 1, norėdami gauti -9 gautume 0111, bet ši seka jau buvo (ji paryškinta) ir reiškia 7. Tam, kad užrašyčiau -9; -10; -11; -12… turiu naudoti mažiausiai 5 bitus: 10111; 10110; 10101; 10100… Naudodamas penkių ženklų seką galėsiu užrašyti 15 teigiamų skaičių, nulį ir 16 neigiamų skaičių – viso 32 (25, du pakeltas 5 laipsniu). Didžiausias iš jų gali būti plius arba minus 31, nes vienas iš 32 skaičių yra 0.
   Patikrinimui atlikime kelis atimties veiksmus: 3 + (-7) = 0011 + 1001 = 1100 = -4. Dabar 7 + (-8) = 0111 + 1000 = 1111 = -1. Arba 5 + (-2) = 0101 + 1110 = 10011 = 3. Pirmas vienetas nesiskaito, jeigu dirbame tik su keturiais bitais.
   Minusiniai skaičiai paprasčiausiai sudedami. Skaičių daugyba lengvai pakeičiama sudėtimi: pvz., 8 x 3 = 8 + 8 + 8 = 24, o dalyba atimtimi: 8 : 2 = 4. Du aštuoniuose telpa 4 kartus: 8 – 2 – 2 – 2 – 2 = 0.
   9 : 2 = 4,5. Du devyniuose telpa 4,5 kartus. 9 – 2 – 2 – 2 – 2 = 1. Iš 9 du galima atimti keturis kartus ir dar liks 1. Iš vieno dviejų neatimsime, todėl skolinamės 0. Tuomet 10 – 2 – 2 – 2 – 2 – 2 = 0. Kadangi skolinomės pirmą nulį po kablelio (9 = 9,000…), tai 5 rašome tuoj po kablelio.
   Kai buvau studentas atimties principu dalinau su rankine mechanine skaičiavimo mašinėle (feliksu). Atliekant dalybos veiksmą jos rankenėlę reikėjo sukti į priešingą pusę nei sumuojant ar dauginant. Šiandien tai 10 kilogramų sveriantis antikvaras. Berods 1979 metus įsigijau elektroninį kalkuliatorių.
   Kodėl iš paprastų dalykų daromi tokie sudėtingi? Ogi todėl, kad visi tranzistoriai turi tik dvi būsenas: srovė gali per juos tekėti (vienetas) arba srovė negali per juos tekėti (nulis). Tai priklauso nuo trečio kontakto (vadinamo užraktu) įtampos. Iš esmės tai jungiklis, tik ne mechaninis, o elektrinis, akimirksniu kažką įjungiantis arba išjungiantis per atstumą. Svarbiausia, kad tokį jungiklį galima padaryti labai, labai mažą. Tai leidžia kurti sudėtingas logines schemas telpančias ant adatos galiuko.
   Paprasčiausia (elementari) schema: tranzistorius ir lemputė pajungti vienas po kito. Kai nuo užrakto ateina srovė, tranzistorius praleidžia srovę (būsena 1) ir lemputė dega. Kai nuo užrakto srovė neateina tranzistorius yra nelaidus (būsena 0), srovė pro jį nepraeina ir lemputė nedega. Kai schema papildoma antru tranzistoriumi einančiu po pirmo lemputė degs tik tuo atveju, kai srovė praeis pro abu tranzistorius. Tereikia vieną tranzistorių padaryti nelaidų ir lemputė nedegs. Šis loginis elementas vadinamas IR (angliškai AND). Jis turi du arba daugiau įėjimų ir vieną išėjimą.
   Dabar panagrinėkime atvejį, kai tranzistoriai pajungti lygiagrečiai. Tam, kad lemputė būtų būvyje 1 tereikia padaryti laidžiu vieną iš dviejų (arba abu) tranzistorius. Kad lemputė būtų būvyje 0 reikia atjungti srovę abiejų tranzistorių užraktams. Šis loginis elementas, vadinamas ARBA (angliškai XOR) Jis turi du arba daugiau įėjimų.
   Kai tranzistorius ir lemputė pajungti lygiagrečiai, su sąlyga, kad lemputės varža didesnė, nei tranzistoriaus esančio pralaidžiame rėžime, lemputė nedegs. Uždarius tranzistorių (kai jo būvis 0) srovei nebus pasirinkimo ir ji per lemputę tekės (lemputė degs). Tai dažniausiai naudojamas loginis elementas NE (invertorius, angliškai NOT). Jis turi vieną įėjimą ir vieną išėjimą.
   Elementarių loginių elementų (schemų) yra tik trys, su jomis ką tik susipažinote. Didelės loginės schemos iš gausybės elementarių loginių elementų vadinamos procesoriais arba mikroprocesoriais. Loginės schemos realizuoja funkcijas, kurias aprašo Būlio algebra.
   Tranzistorius iš puslaidininkių medžiagų – vienas didžiausių žmonijos atradimų, davęs pradžią šiuolaikinių technologijų šuoliui, protingų mašinų erai. Jo dėka mes kuriame (kuo toliau – tuo sėkmingiau) elektroninius žmogaus smegenų analogus, kurie vis geriau mus pavaduoja.
   Kiekviename šiuolaikiniame gadžete stovi procesorius pagamintas pagal vieną iš sudėtingiausių kada nors žmogaus sukurtų technologijų. Fotolitografijos dėka dirba aifonai, duomenų centrai, skraido palydovai… 90% pasaulinės litografijos pagamina Olandų ASML. Fotolitografijos technologija gimė XX amžiaus penktame dešimtmetyje. Pradžioje procesorių buvo galima pamatyti per paprastą optinį mikroskopą, vėliau jie sumažėjo šimtus kartų, kai kurios tranzistorių dalys mažesnės už silicio atomą. Mikroprocesorių gamybai naudojamos sudėtingi ir brangūs lazeriniai prietaisai.
   Už 130 km nuo žemyninės Kinijos yra Taivanio sala. Ten esanti TSMC kompanija pirmauja pasaulyje mikroschemų gamyboje. TSMC mikroschemose pasiektas neįtikėtinas tranzistorių tankumas: 7nm lygyje – 91,20 mln./mm2; 5nm lygyje – 171,30 mln/mm2; 3nm lygyje – 292,21 mln/mm2. Viso pasaulio technologinė pažanga yra šios kompanijos rankose. Ne veltui Taivanio nepriklausomybę gina Amerika.
   Gaminant tokio dydžio mikroschemas įmonėje būtina ideali švara, reikiama temperatūra ir drėgmė, jokios vibracijos, jokių elektromagnetinių laukų. Dulkelės nukritimas ant mikroschemos lygus lėktuvo nukritimui ant miesto. Kad gamybos procesui grėsmės nekeltų patys dirbantieji jų apranga panaši į kosmonautų.
   Pietų Korėja į šią sritį planuoja investuoti 450 milijardus, Kinija ir Amerika dar daugiau. Bet didžiulės investicijos dar negarantuoja sėkmės.
   Iki šiol, maždaug per 1,5 metus, tame pačiame lusto plote tranzistorių skaičius ir jų bendras našumas padvigubėdavo, o lusto pagaminimo savikaina išlikdavo ta pati, bet silicio epocha jau baigiasi. Minimalus silicio tranzistoriaus užraktas 5 nanometrai. Jeigu jis bus mažesnis toks tranzistorius nedirbs kaip jungiklis, nes elektronai per jį tuneliuos. Aušinti tokį „buterbrodą“ taip pat darosi vis sunkiau. Tokie čipai greitai įkaista virš 90C0.
   Grynas silicis, reikalingas elektronikai gaunamas iš smėlio. Pirmiausia reikalingas labai švarus silicis. Iš jo išaugina 300 mm skersmens cilindro formos kristalą. Silicio kristalą supjausto į plokšteles Ant jų daromos struktūros kurių net su optiniu mikroskopu nepamatysi…
   Kuo galima būtų pakeisti silicį? Germanio (Ge) laidumas triskart didesnis, mažesnė įtampa, tačiau jis brangesnis ir retesnis, įkaitęs praranda reikalingas savybes, greičiau oksiduojasi, sunkiau atiduoda šilumą. Iš jo daro germananį, bet tai dar bandymų stadijoje. Gal silicį pakeis anglis, tiksliau atomo pločio grafeno plokštelės susuktos į nanovamzdelius? 2026 metais TSMC žada 2 nanometrų čipus…

5. 

   Stasys 6 gruodžio, 2024Atsakyti

   Kur maži ir lėti evoliucijos žingsneliai?

   „Kadangi natūralioji atranka veikia tik kaupdama nežymius, nuosekliai atsirandančius palankius kitimus, tai ji negali sukelti jokių didelių arba staigių pakitimų; ji tegali žengti į priekį tik mažais ir lėtais žingsniais.“ (Charles Darwin. Rūšių atsiradimas. K., 2017 (1859). P. 560.)
   Tai teoriniai samprotavimai, o ką sako faktai?? Fosilijos akivaizdžiai byloja ne apie laipsnišką, bet apie staigų daugybės rūšių atsiradimą. Padarai su savita išvaizda ir elgsena atsiranda iš karto.
   Vienaląsčių gyvybės formų era truko maždaug tris milijardus metų. Tai galima paaiškinti daugybės skirtingų ląstelių koordinavimo problemomis. „Tačiau išlieka neaišku, kodėl ši ląstelių savybė (jungtis į daugialąsčius organizmus – aut. past.) staiga pasireiškė taip gausiai ir įvairiuose organizmuose.“ (Daugialąstė gyvybė susikūrė 25 kartus / Iliustruotasis mokslas. 2019. Nr. 4. P. 24.)
   „Šuolis nuo vienaląsčių prie daugialąsčių yra vienas iš didžiausių gyvybės laimėjimų. Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad vienaląsčių organizmų genai šį šuolį atlieka taip lengvai, kad sugebėjo prisitaikyti daugybę kartų.“ (Ten pat. P. 22.) Ar šuolį link sudėtingumo padarė genai (pačios instrukcijos), ar Tie, kurie tas instrukcijas kuria? Apie tai plačiau skyrelyje Ar gyvi kūnai yra mašinos, kurias užprogramavo išgyvenę genai?
   Sekantis gyvybės vystymosi netolygumas vadinamas kambro sprogimu. Tuomet, maždaug prieš 541 mln. metų, staiga, lyg iš gausybės rago, atsirado visos gyvūnų grupės kokios tik yra dabar. Kambrui būdinga milžiniška gyvų organizmų įvairovė, bet kaip ji atsirado trukdo nustatyti kita anomalija, pasibaigusi prieš pat kambro sprogimą.
   Šią anomaliją pirmasis pastebėjo geologas Johnas Wesley,is Powellas 1869 metais Didžiajame Kanjone. Trūko daug geologinių sluoksnių, bylojančių apie Žemės istorijos eigą. „J. W. Powellas tai pavadino „didžiuoju neatitikimu“. Nuo tada geologai sėkmingai datavo sluoksnius ir nustatė, kad kai kur statiems šlaitams trūksta 175 mln. metų Žemės istorijos, o kitose vietose – mažiausiai 1,6 mlrd. metų!
   J. W. Powellas nežinojo, kad jo pastebėtas neatitikimas egzistuoja visoje planetoje. Vėliau geologams pavyko vos keliose vietose rasti liekanų iš šio dingusio laikotarpio, po kurio nutiko vienas įstabiausių planetos įvykių – atsirado pirmieji gyvūnai. Uolienų sluoksniuose žiojinti spraga egzistuoja visuose žemynuose, įskaitant Europą. Neatitikimą galima matyti visiškai lygiose, nugairintose pamatinėse uolienose, kurios dengia didelę dalį Švedijos, Suomijos, Norvegijos ir šiaurės – vakarų Rusijos. Visose vietovėse trūksta to paties laikotarpio, prasidėjusio prieš 2 – 1,5 mlrd. metų ir pasibaigusio prieš 600 – 550 mln. metų.
   Tai reiškia, kad mokslininkai labai mažai žino, kas vyko maždaug 25% mūsų planetos gyvavimo laiko.“ (Geologai neranda milijardo metų / Iliustruotasis mokslas. 2022. Nr. 4. P. 13.)
   Šis nepopuliarus faktas rodo, kad nuoseklaus vystymosi teorija kelia daugiau klausimų nei atsakymų. Mokslas tokią anomaliją bando paaiškinti ledynų volais, milžiniškais karštos mantijos burbulais… Bet kol kas tai tik spėjimai, todėl „uolienų vagies“ byla tiriama toliau. Galbūt su uolienų sluoksniais dingo ir evoliucijos įrodymai? Bet jų galėjo ir nebūti.
   Manoma, kad prieš 65 milijonus metų į Žemę atsitrenkęs asteroidas nušlavė dinozaurus. Ar tikrai vien dėl to “paleogeno pradžioje atsirado daugybė naujų žinduolių rūšių. (…) Per keletą milijonų metų išsivystė beveik visos šiandien žinomos žinduolių rūšys ir daugybė keistų rūšių, kurios netrukus vėl išnyko. (…) O po medžius laipiojo Purgatorius – nedidelis į žiurkę panašus padaras, iš kurio vėliau išsivystė beždžionės ir žmonės. (…) Ši stulbinama įvairovė tapo įmanoma, nes vos per keletą sekundžių asteroidas pakeitė Žemės likimą.“ (Žinduoliai laimėjo / Iliustruotasis mokslas. 2017. Nr. 3. P. 59; 60; 62.)
   Faktas tas, jog didžiulė žinduolių įvairovė taip pat atsirado staiga. Ar tai tikrai kažkokio asteroido nuopelnas?
   Nejaugi tik atsitiktinėmis katastrofomis galima paaiškinti gyvybės atsiradimą ir vystymąsi iki žinduolių ir žmogaus? Yra versija, kad maždaug prieš 4,5 milijardus metų Saulės sistemoje buvo daugiau planetų ir Žemė su viena iš jų (gal Fajetonu) susidūrė. Smūgis prilygo milijardams megatoninių bombų sprogimui, karštos dulkės pakilo į kosmosą, vėliau sulipo (įvyko jų akrecija) – taip atsirado Mėnulis. Po smūgio Žemė pasviro 23,50 kampu ir ėmė suktis sparčiau.
   Pasvirimas davė metų laikus. Jeigu Žemės ašis su skriejimo aplink Saulę plokštuma sudarytų statų kampą metų laikų nebūtų. Išeina, kad atsitiktinis smūgis ne tik padarė sudėtingesnėms gyvybės formoms reikalingą pasvirimą, bet ir sukūrė tai, kas šį pasvirimą palaiko. Mėnulis veikia kaip stabilizatorius, be jo šis kampas svyruotų nuo 00 iki 900 ir klimato juostos keistųsi greitai ir chaotiškai: tropikus kartais padengtų sniegas, o Antarktida lakinai virstų dykuma.
   Pradžioje Menulis skriejo daug arčiau Žemės, todėl potvyniai būdavo milžiniški. Taigi, mėnuliui priskiriamas ir pirmykščio buljono, iš įvairiausių medžiagų, suplakimas. Sako, kad jeigu nebūtų mėnulio, tai nebūtų ir mūsų. Ne visoms planetoms taip pasisekė, Marsas turi du palydovus, tačiau jie per maži, kad galėtų išlaikyti pastovų Marso pasvirimo kampą.
   „Stebėtina tai, kad porakanopinių ir neporakanopinių būriai kartu su primatais staiga atsirado maždaug 10 000 metų laikotarpiu, vykstant evoliucinei rūšių difersifikacijai prieš 55,5 mln. metų. Pasirodo, kad tiek mūsų protėviai, kurie galiausiai tapo Homo sapiens Rytų Afrikoje, tiek gyvūnų grupės, kurios buvo prijaukintos ir gyvybiškai svarbios civilizacijos vystymuisi, visi radosi tą pačią akimirką, vertinant planetos procesų masteliais.“ (Lewis Dartnell. ORIGINS. Kaip Žemė mus sukūrė. V., 2021. P. 94; 95.) Kalbama apie ožkas, avis, kiaules, jaučius, arklius, kupranugarius…
   Dinozaurai vaikščiojo žeme, ant kurios dar neaugo varpiniai augalai. „Pirmieji žolinių varpinių augalų pėdsakai randami fosilijose, kurių amžius siekia maždaug 55 mln. metų…“ (Ten pat. P. 93.) Žmogui gyvybiškai reikalingi gyvūnai atsiranda po 0,5 mln. metų nuo varpinių augalų pasirodymo. Tai laikas reikalingas varpiniams augalams visur išplisti? Dar vienas laimingas evoliucijos loterijos bilietas ar Dievas ruošiasi žmogaus sukūrimui? „30O visiems laukų gyvuliams, visiems padangių paukščiams ir visiems žeme rėpliojantiems gyvūnams, turintiems gyvybės alsavimą, daviau maistui visus žaliuosius augalus.“ (Šventasis Raštas. V., 1998. Pr. 1.)

   ———- . ———-

   Darvinas sakė, kad evoliucija tegali vykti mažais ir lėtais žingsneliais. Tuomet kaip paaiškinti tokius dalykus?
   Iki 1983 metų Australijoje gyveno rūpestingoji varlė (Rheobatrachus silus), atrasta 1972 metais. Šios rūšies patelė savo apvaisintus kiaušinėlius prarydavo. Rūgščios terpės skrandis virsdavo „gimda“. Varlytės motinos skrandyje vystydavosi apie šešias savaites, po to išlysdavo per burną. Kad palikuonių nesuvirškintų motina turėdavo badauti. Matyt, kiaušinėlių, o vėliau buožgalvių cheminės medžiagos varlės vegetatyviniai nervų sistemai duodavo signalą negaminti virškinimo fermentų. Toks reprodukcinis modelis turi iš karto veikti idealiai, kitaip varlė savo kiaušinėlius suvalgys, jo atsiradimo nedideliais atsitiktiniais pokyčiais neįmanoma paaiškinti.
   Australų mokslininkai turi užšaldytų rūpestingųjų varlių ląstelių ir tikisi jas klonuoti. Projektą pavadino Lozoriaus vardu. Lozorių Dievas prikėlė iš numirusių. Antroje knygos dalyje panašių pavyzdžių pateiksiu daugiau.
   Prisiminkime ką apie lėtą evoliuciją rašė Martynas Yčas, pasaulinio lygio biologas teoretikas, profesorius. M. Yčas lietuvių kilmės JAV pilietis, Vilniaus universiteto garbės daktaras. 1940 metais dėl senelių ir tėvų veiklos, nepriimtinos sovietų valdžiai, M. Yčas buvo priverstas mesti studijas Vilniaus universitete ir emigruoti.
   „Kad būtų sukurtas toks sudėtingas organas kaip akis, reikia daugybės suderintų mutacijų. Jos negali atsirasti vienu metu. Gamtinė atranka atsijoja tik tai, kas naudinga šiuo metu, jai trūksta įžvalgumo, ji negali atsirinkti mutacijų, kurios tik vėliau bus naudingos. Todėl sudėtingus organus ir elgseną tenka kurti palengva. Visi tarpiniai žingsneliai turi būti veiksmingi, tobulinantys besikuriantį organą. Jei tik galima eiti šiuo keliu, gamtinė atranka ilgainiui sukuria nepaprastai puikiai prie aplinkos prisitaikiusius organizmus su labai sudėtingomis funkcijomis.“ (Apie biologiją. K., 1994. P. 28.) Be žodžio sukuria niekas neapsieina, labai dažnai girdime: gamta sukūrė.
   Kai kalbame apie kokio nors sudėtingo organo atsiradimą: akis, plaučius, širdį, nuodų liauką, elektros srovės biogeneratorių… ar unikalią elgseną: simbiozę, poravimosi ritualus, medžioklės būdus… nepamirškime, kad tai lemia tiksli instrukcija iš keturių ženklų. Belieka atsakyti į klausymų klausymą: ar ta programa galėjo susikurti (išsirutuliuoti, susiformuoti, susidėlioti ar pan.) ir užsirašyti atsitiktinai?
   Toliau garsus mokslininkas evoliuciją mėgina įrodyti matematiškai. „Evoliuciją galime palyginti su žaidimu, kuriame kokios nors išdavos tikimybė priklauso nuo žaidimo taisyklių. Tarkim žaidimas toks: reikia mesti šimtą kauliukų ir surinkti visus šešetukus. Tikimybė padaryti tai šimtu metimų yra lygi (1/6)100 (viena šeštoji pakelta šimtuoju laipsniu); t. yra ji tokia maža, kad galime į ją nekreipti dėmesio. Ji panaši į tikimybę žmogaus akiai susidaryti per daugybę vienu metu įvykusių mutacijų. (Apie biologiją. K., 1994. P. 34.)
   Trečiame citatos sakinyje yra klaida, kurios nepastebėjo (ar nesuprato) knygos leidėjai, ją rodau skliausteliuose. (Tikimybė padaryti tai vienu metimu yra lygi (1/6)100… viena šeštoji pakelta 100 laipsniu). Citatą ištaisiau (nors to daryti negalima), nes be šimto metimų net teoriškai neišmesi šimto šešetukų.
   Kauliukas – tai kubas su šešiomis sienomis, pirmoje sienoje nupaišytas 1 taškas, antroje – 2 taškai,… šeštoje – 6 taškai. Per šimtą metimų išmesti šimtą šešetukų tikimybė yra viena iš 6100 (šeši pakeltas 100 laipsniu) bandymų. Dėl ko šimtuoju laipsniu keliamas šeši? Todėl, kad ant kauliuko šeši ženklai. Tokia pati tikimybė, kad iškris bet kokia iš anksto numatyta (užrašyta) šimto ženklų (taškų) seka, kai skirtingų ženklų yra šeši, pvz., 12121212… ar 33443344…
   Dabar aš Jums įrodysiu, kad toks įvykis neįmanomas. Tam tikslui kauliuko metimus (vienetus) paversiu į laiką – vienam mėginimui skirsiu vieną sekundę. Tikriausiai laiko vienam bandymui skiriu per mažai, bet nesismulkinsiu. Tuomet 6100 (šešis pakeltus 100 laipsniu) sekundes padalinsiu iš mūsų Visatos amžiaus.
   Prieš tai Visatos amžių būtina paversti sekundėmis: 60 x 60 x 24 x 366 x 14,5 x 1 000 000 000. 60 sekundžių dauginu iš 60 minučių ir 24 valandų. Astronominiai metai – tai 365,256363051 dienos. Visatos amžių bando paskaičiuoti skirtingos astrofizikų komandos savais metodais – rezultatas svyruoja tarp 12 ir 14,5 milijardų metų ribose. 6100 (šešeto pakelto 100 laipsniu) sekundes padalinęs iš Visatos amžiaus sekundėmis gaunu 1,72 x 677 (1,72 padaugintas iš šešeto pakelto 77 laipsniu). Mūsų Visata yra 1,72 x 677 (1,72 padaugintas iš šešeto pakelto 77 laipsniu) kartų per jauna, kad metant vieną kauliuką 100 kartų ar metant šimtą kauliukų po vieną kartą išsiridentų tik šešetukai. Jei kauliuko metimui būčiai skyręs tik 0,01 sekundės – atsakymas taip pat mūsų protui būtų nesuvokiamas.
   Gali būti, kad po kažkiek milijardų metų Jums iš eilės iškris 40 šešetų, o po to 1; 2; 3; 4; arba 5 – ir vėl viską turėsite pradėti iš pradžių. Tokia evoliucijos teorijos logika.
   Toliau tos pačios citatos tęsinys. „Tačiau dabar šiek tiek pakeiskime žaidimo taisykles. Metame 100 kauliukų ir paliekame ant stalo visus iškritusius šešetukus. Vėl susirenkame ir metame likusius kauliukus, paliekame šešetukus ir taip toliau. Galime tikėtis maždaug 17 šešetukų iš pirmo rato su šimtu kauliukų, 14 iš antrojo rato su 83 kauliukais. Po keleto (po keliolikos – aut. past.) ratų netrukus turėsime ant stalo šimtą šešetukų. Tikslas taip greitai pasiektas todėl, kad naujos taisyklės leidžia išlaikyti dalinę sėkmę ir žaisti toliau.“
   Dabar paskaičiuokime antrojo įvykio tikimybę, kai žaidimo taisyklės „šiek tiek“ pakeistos. Pirmam žaidimo variantui užtenka ir vieno kauliuko, antram žaidimo variantui kauliukų turi būti 100. Tikimybė, kad metant kauliuką iškris 6 taškai yra 1/6 (vienas iš šešių). Praktiškai taip gali atsitikti ir iš pirmo karto, ir iš, pvz., 12-to. Bet kuo daugiau kartų mesime kauliuką (ar kauliukus) tuo sėkmingų metimų vidurkis labiau artės prie 1/6 (0,166666…) Kai išmesime 100-tą kauliukų beveik 17 -ai (1/6 x 100) iš jų gali atvirsti 6 taškai. Kai surinksime ir antrą kartą išmesime visus kauliukus (kuriems neiškrito 6 taškai, teoriškai jų turėtų būti 83) 14-ai (1/6 x 83) iš jų gali atvirsti 6 taškai. Iki čia visiškai sutinku su profesoriumi, toliau paaiškinsiu Jo klaidą.
   Kokia yra tikimybė, kad tokiu būdu atversime šimtą šešetukų? Vieno šešetuko atvertimui teoriškai (vidutiniškai) reikia šešių metimų. Šimto šešetukų atvertimui metimų reikės šimtą kartų daugiau (6 x 100). Taigi, tikimybė tokiu būdu atversti 100 šešetukų yra labai didelė, teoriškai tam reikės tik 600 metimų.
   Antras įvykis su pirmu neturi nieko bendro. Antroje žaidimo versijoje mes apgaudinėjame save ir kitus sakydami, kad viskas vyksta atsitiktinai, – tikimybiniai (objektyvūs) skaičiavimai rodo priešingai. Tik pirmojo žaidimo taisyklės yra evoliucijos scenarijaus imitacija (šimtaprocentinė loterija).
   Tą patį gudravimą ar paklydimą galiu iliustruoti neva aklu teksto rinkimu. Jeigu aš renku aklai žemėyraapvali ir surinkęs že sustoju (nes vėl ištraukiau ne tą raidę) ir iš maišo traukiu toliau (kol ištrauksiu m) vadinasi aš turiu (žinau) tikslą ir jo siekiu, kad ir neracionaliu būdu. Taip galima ne tik vieną sakinį, bet ir diplominį darbą per ilgą laiką parašyti, kad tik būtų pakankamai raidžių maiše. Tai tik kvailas rašymo būdas ir nieko daugiau, o mes juk nagrinėjame ne žaidimus, o Pasaulio sąrangą ir savo vietą Jame.
   Savo skaičiavimus paprašiau patikrinti Vilniaus universiteto profesorius Jono Šiaulio. Jis matematikos ir informatikos fakulteto studentams dėsto tikimybių teoriją ir statistiką, plius dar septynis matematikos dalykus. Profesoriaus patvirtino, kad „tikimybiniai skaičiavimai teisingi.“

   ———- . ———-

   Jeigu praėjusių laikų geologiniuose sluoksniuose būtume radę nedidelius, bet kryptingai vykusius pokyčius, bylojančius kaip susiformavo bent dalis šiandieninių arba anksčiau gyvenusių rūšių tai evoliucijos teorijos teisingumą turėtume pripažinti. „Tarpinių ir pereinamųjų grandžių tarp visų gyvenančių ir išmirusių rūšių turėjo būti neįsivaizduojamai daug. Ir jei mano teorija teisinga, tai jos visos neabejotinai anksčiau ir gyveno žemėje.“ (Charles Darwin. Rūšių atsiradimas. K., 2017 (1859). P. 393.)
   Tie radiniai turėtų būti lyg atskiri filmo kadrai, drauge rodantys gyvų organizmų vystymosi eigą. Tačiau jeigu to mes dar iki šiol neradome turime pripažinti, kad evoliucijos teorijos kūrėjas ir jo pasekėjai stipriai suklydo.
   Jau pats Darvinas pastebėjo, kad gyvybės istorijoje nuoseklių pokyčių nebuvo. „Kodėl gi kiekviena geologinė formacija ir kiekvienas sluoksnis nėra perpildyti tokių tarpinių grandžių? Geologija mums iš tikrųjų neatskleidžia visos nenutrūkstamos organinės grandinės su smulkiais perėjimais ir čia, galbūt, yra akivaizdžiausias ir rimčiausias priekaištas, kurį galima pateikti mano teorijai. Tą aplinkybę, manau, reikia aiškinti tuo, kad geologinė kronika yra be galo neišsami.“ (Charles Darwin. Rūšių atsiradimas. K., 2017 (1859). P. 392.) Nepaisydamas to, kad jo teorijos nepatvirtina faktai anglų mokslininkas neatsižada atsitiktinės rūšių atsiradimo versijos ir mėgina paaiškinti kodėl tokių įrodymų nėra.
   „Kadangi pagal mūsų teoriją vis dėlto turėjo egzistuoti nesuskaitoma daugybė pereinamųjų formų, tai kodėl daugybės jų nerandame glūdinčių žemės plutoje? Šį klausymą bus patogiau svarstyti skyriuje apie geologinės kronikos netobulumą, čia tik pažymėsiu, kad, pateikiant atsakymą, mano nuomone, reiktų bene daugiausia pabrėžti, jog geologinė kronika yra toli gražu ne tokia išsami, kaip paprastai manoma. Žemės pluta yra didžiulis muziejus, tačiau jo kolekcijos buvo renkamos labai prastai ir su ilgais laiko tarpais.“ (Charles Darwin. Rūšių atsiradimas. K., 2017. (1859.) P. 249.) Užsispyręs anglas nenori pripažinti savo spėjimų klaidingumo.
   Ką rodo geologiniai sluoksniai? Laiką? Bet laikas tokia pat abstrakti sąvoka kaip informacija, meilė ar darbas. Nei laikas, nei informacija, nei meilė, nei darbas vienu pavidalu neegzistuoja. Todėl sąvoką laikas siūlau keisti įvykiais. Geologiniai sluoksniai rodo buvusius įvykius. Įvykių greitis nėra visur ir visada vienodas. Jeigu kosminio laivo greitis artės prie šviesos greičio – tai jo viduje esantis laikrodis stos, o įgula beveik nesens. Įvykių greitis priklauso ir nuo gravitacinio lauko stiprumo. Kuo arčiau ir kuo didesnio gravitacijos šaltinio vyksta įvykiai tuo jie (laikas) darosi lėtesni. Tokia reliatyvumo teorijos klasika.
   Tik mažai kalbama apie kitą medalio pusę: vadinasi kuo greitis mažesnis, tuo laikrodis eis greičiau, o mes sparčiau sensime? Kas gali tiksliai pasakyti kokiu greičiu oksidavosi Žemės vandenynai ar susiformavo akmens anglies sluoksniai jeigu įvykių greitis nėra pastovus, jeigu jį galima valdyti? Žinoma, mokslininkas, nustatęs per kiek metų susiformuoja vienas juodžemio centimetras, sakys, kad pusmetris juodžemio formavosi 50 kartų ilgiau. Bet jis operuoja dabartinių įvykių greičiais, o kokiu greičiu įvykiai vyko kūrimo procese mes nežinome. (Sąvokai laikas skirtas priedas C?).

6. 

   Stasys 10 gruodžio, 2024Atsakyti

   Kodėl sustojo evoliucija?

   Kasmet negrįžtamai prarandame vis daugiau gyvūnų ir augalų rūšių. Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos (IUCN) duomenimis 28 tūkstančiams gyvūnų ir augalų rūšims šiandien gresia išnykimas. Naujausioje tarpvyriausybinėje ataskaitoje apie biologinės įvairovės krizę nurodyta, kad greitai gali išnykti beveik milijonas žinomų ir nežinomų gyvūnų bei augalų rūšių. Priminsiu, kad įvardytų ir aprašytų gyvūnų rūšių yra daugiau nei 1,5 milijonai, o augalų – daugiau nei 0,3 milijonai. Tačiau mokslininkai mano, kad tai nesudaro nė ketvirtadalio visų šiuo metu planetoje egzistuojančių rūšių.
   Skirtingais duomenimis mūsų planetoje gyvų organizmų rūšių gali būti nuo 2 iki 100 milijonų. Spėjama, jog žinduolių atrasta 98%, paukščių 96%, roplių 80%, žuvų 72%, varliagyvių 45%, moliuskų 43%, vėžiagyvių 31%, vabzdžių 20%, voragyvių 17% iš visų Žemėje esančių jų rūšių.
   Tauras (Bos taurus primigenius) išnyko 1627 m. Drontas (Raphus cucullatus) išnyko 1652 m. Jūrų karvė (Hydrodamalis gigas) – 1768 m. Didžioji Alka (Pinquinus impennis) – 1852 m. Karvelis keleivis (Ectopistec migratorius) – 1914 m. Sterblinis vilkas (Thylacinus cynocephalus) – 1936 m. Rūpestingoji varlė (Rheobatrachus vitellinus) – 1983 m. Kininis ežerinis delfinas (Lipotes vexillifer) išnyko 2006 m. Neskraidantis paukštis Moa (Dinornis maximus) buvo išnaikinti vietos gyventojų maorių, atvykusių į Naująją Zelandiją iš Polinezijos IX-X a. Jo aukštis siekė 3 m, masė iki 400 kg, stambiausi kiaušiniai svėrė 2,5-3 kg.
   Gyvybės biblioteką naikiname mes. Kas mes: gamtos klaida ar gamtos dalis, praradusi pavyzdžius kaip jam Žemėje dera gyventi? Prieš kromanjoniečio (šiuolaikinio žmogaus) paplitimą Žemėje per tūkstantį metų išnykdavo vos viena rūšis, dabar tai vyksta neįtikėtinu greičiu. Kadangi natūralių ekosistemų sąskaita plečiame kultūrinių augalų ir ganyklų plotus. Masiškai naudojame insekticidus ir pesticidus, kurie naikina viską be atrankos. Platiname ligas ir invazines rūšis, brakonieriaujame, plėšiame jūras, teršiame ir kaitiname planetą.
   Ir tai liečia ne tik laukinę fauną ir florą. „Visame pasaulyje maisto įvairovė sparčiai mažėja. JAV išnyko bemaž 90 % istorinių vaisių ir daržovių rūšių. Iš 7000 obelų veislių, augintų iki XIX a. pradžios, liko mažiau nei šimtas. Filipinuose kadaise tarpo tūkstančiai ryžių veislių – dabar čia jų auginama ne daugiau kaip šimtas. Kinijoje nebeliko 90 % kviečių rūšių, kultivuotų vos prieš šimtmetį. Specialistai vertina, kad per praėjusį amžių praradome daugiau nei pusę pasaulio maisto produktų įvairovės. O iš 8000 žinomų galvijų veislių 1600 gresia išnykimas arba jų jau nebeliko.“ (Maisto arka / National geographic Lietuva. 2011, Nr. 7. P. 116.)

   Gyvybės Byla (Failas)

   To, kas lemia organizmo išvaizdą (fenotipą), funkcijas ir pokyčius nuo gimimo iki mirties (ontogenezę), ieškojimui buvo mestos didžiulės lėšos ir talentingiausių mokslininkų pajėgos. Teisingai ieškota medžiagos, pasižyminčios stabilumu ir kopijuojančia sinteze. Pradžioje manyta, jog tai bus koks nors baltymas. Kad tai dviejų grandinių (gijų) milžiniškas polimeras – deoksiribonukleorūgštis (DNR) – visiems buvo staigmena! Lietuviškame tekste rekomenduojama rašyti deoksiribobranduolio rūgštis.
   Deoksi – reiškia, kad DNR cukrus neturi vieno deguonies atomo. Deoksiribozės formulė: C5H10O4. Fosforo rūgšties liekana DNR molekulei suteikia silpnos rūgšties savybių. RNR cukrus yra ribozė (C5H10O5).
   1944 metais eksperimentiškai pagrįsta, kad būtent DNR yra visų gyvybės formų atsikartojimo pagrindas.
   O „1953-ųjų balandžio 25 dieną žurnalas Nature išspausdino 900 žodžių straipsnį Deoksiribobranduolio rūgšties struktūra, parašytą Jameso Watsono ir Francio Cricko. Šalia buvo išspausdinti Maurice‘o Wilkinso ir Rosalindos Franklin straipsniai. Tai buvo didingas momentas pasaulio istorijoje – Edmundas Hillary neilgai trukus įkopė į Everastą, o Elžbirta II karūnuota karaliene – todėl gyvybės paslapties išaiškinimo beveik niekas nepastebėjo. Apie tai trumpai užsiminė laikraštis News Chronicle, o kiti leidiniai šią žinią ignoravo. (…) Watsono ir Cricko atradimas nebuvo patvirtintas iki pat devintojo dešimtmečio. Crickas vienoje iš savo knygų sakė, jog „prireikė daugiau nei dvidešimt penkerių metų, kol šis modelis iš tikėtino tapo labai tikėtinas.., o paskui jau visiškai teisingas“. (Bill Bryson. Trumpa istorija beveik apie viską. V., 2017. (2003.) P. 415.)
   DNR yra eukariotinių (tikrabranduolinių) ląstelių branduoliuose, mitochondrijose ir chloroplastuose. Tokios medžiagos egzistavimą maždaug prieš 150 metų numatė ir evoliucijos teorijos autorius Čarlzas Darvinas. Mokslininkas spėjo, jog kūno ląstelėse turėtų būti paveldimų dalelių (gemulų) saugančių informaciją, kaip turėtų formuotis viena ar kita kūno dalis.
   Abi DNR grandinės sudarytos iš labai ilgų deoksiribonukleotidų (monomerų) sekų dėl kompaktiškumo susuktų į glaudžias spirales. Paprastai sakoma iš nukleotidų, kurie savo ruoštu sudaryti iš fosforo rūgšties ir monosacharido deoksiribozės liekanų bei azoto turinčios bazės. Grandinių „stuburai“ („sraigtinių kopėčių turėklai“) per visą DNR ilgį vienodi: tai fosfato ir cukraus iš penkių anglies atomų girlianda. Tačiau prie kiekvienos cukraus molekulės yra prisijungusi gana sudėtinga azoto bazė. Bazės yra keturių rūšių ir lemia nukleotido pavadinimą. Struktūrinės biochemijos vadovėlyje taip parašyta: angliavandenio – fosfato karkasai su šonuose esančiomis heterociklinėmis azoto bazėmis prikabintomis prie kiekvieno angliavandenio žiedo.
   Abi DNR gijas suriša bazių vandenilinės jungtys. Tos pačios jungtys, kurios sieja vandens molekules. Viena vandenilinė jungtis labai silpna, bet kai jų yra milijonai… Taigi, vienos grandinės azoto bazė jungiasi su kitos grandinės azoto bazėmis ir vienodais tarpais sudaro daugybę jungčių. Tos jungtys vaizduojamos kaip sraigtinių kopėčių laipteliai.
   Priminsiu, kad „kopėčių turėklai“ – iš fosfato ir cukraus. „Kopėčių laipteliai“ – keturių skirtingų azoto bazių poros: adenino – timino arba guanino – citozino. Sutrumpintai A – T ir G – C arba T – A ir C – G. Adeninas su timinu jungiasi dviem vandeniliniais ryšiais, o guaninas su citozinu – trimis. Guanino ir adenino sudėtyje esančios azotinės bazės yra ilgesnės už citozino ir timino azotines bazes. Dėl to dvi grandinės nesijungia lygiagrečiai, o sudaro spiralę. Ne veltui DNR vaizduojama kaip begalinės susuktos kopėčios. Skirtingo ilgio bazių parinkimas jų poroms padidina informacijos užrašymo kompaktiškumą. C ir T yra pirimidinai, sudaryti iš vieno anglies ir azoto atomų žiedo. A ir G yra purinai sudaryti iš dviejų anglies ir azoto atomų žiedų.
   „Fosforas jungiasi prie penkiakampės formos cukraus, vadinamo deoksiriboze. Šioji, savo ruožtu, yra susijungusi su azoto turinčia struktūra, vadinama baze. Keturios skirtingos bazės sudaro genetinio kodo chemines raides, o cukrūs ir fosfatai jas jungia į ilgas grandines.“ (Genetinė revoliucija / Ar žinai kad? 2018. Nr. 26. P. 71.)
   DNR molekulės informacijos vienetas – azoto bazių pora (bp) – vienas „kopėčių laiptelis“. Kilobazė (kb) – tai 1000 bp ir megabazė – tai 1000 kb arba 106 bp (milijonas skersinukų).
   Vieni studijuoja gamtos, kiti techninius mokslus, bet nesieja jų tarpusavy. Mašinų kalbos bitas turi dvi reikšmes (0 ir 1), gyvybės kalbos tetrabitas turi keturias reikšmes (A; T; G; C). Mašinų kalbos baitas lygus dviejų skirtingų ženklų (0 ir 1) triženklėms kombinacijoms: t. yra 23 (8) bitams. Gyvų organizmų (ląstelės) instrukcijos tetrabaitas lygus keturių skirtingų bazių (ženklų) triženklėms kombinacijoms: t. yra 43 (64) tetrabitams.
   Azoto bazės nesijungia bet kaip – A tik su T, o G tik su C. Dėl nekintančios azoto bazių poravimosi tvarkos (jų komplementariosios, papildančios sąveikos), kai DNR grandinės atsiskiria, pirmoji grandinė visada atgamins antrąją, o antroji – pirmąją. Taip iš vienos DNR atsiranda lygiai tokios pat dvi DNR – du identiški failai turintys po vieną seną grandinę. Tokiu būdu užtikrinamas visų gyvybės rūšių tęstinumas.
   Tačiau kaip formuojant konkretų baltymą (polipeptidą) reikalingą amino rūgštį „užsako“ (koduoja) bazių (nukleotidų) seka jeigu jų yra tik keturios (A; T; C; G), o pagrindinių skirtingų aminorūgščių dvidešimt ??
   1954 metais G. Gamovas, jau minėtas M. Yčas ir A. Ričas suprato, kad tokiu atveju vieną aminorūgštį turi koduoti trijų nukleotidų derinys. Dviejų nukleotidų kombinacijų, sudarančių tik šešiolika (42) skirtingų ženklų, neužtektų. Tuo tarpu trijų nukleotidų kombinacijomis (kai jų yra keturios rūšys) galima gauti net šešiasdešimt keturis (43) skirtingus ženklus, pvz., CTA; TCA; ATG… Matome paprastą, bet genialų sprendimą, kaip iš keturių ženklų gauti 64 skirtingus nurodymus (64 raidžių abėcėlę).
   1994 metais Vilniaus universiteto docentas Dobilas Kirvelis pristatydamas Martyno Yčo knygą „Apie biologiją“ jos įvade parašė, jog pastarasis su kolegomis „sugalvojo biologinio genetinio kodo tripletus.“ (P. 3.)

   Tačiau, šitą nukleotidų abėcėlę išrado ne mokslininkai. D. Kirvelis, kaip ir daugelis kitų, nesuprato genetinio kodo esmės. Jam reikėjo sakyti, kad šie vyrai žengė svarbų žingsnį, kad suprastume Jo Raštą – ir tuo nusipelnė pagarbos.
   Trijų nukleotidų derinį, „pastatantį“ reikiamą aminorūgštį į jai skirtą baltymo vietą genetikai pavadino kodonu. Nukleotidų seką, lemiančią konkretaus baltymo struktūrą ir funkcijas – genu, o patį genetinį kodą – tripletiniu.
   Konkretų geną paprastai koduoja arba viena, arba kita DNR grandinė, bet ir šiai taisyklei yra išimčių. Ne visa azotinių bazių seka perrašoma (transkribuojama) į RNR, o dar mažesnė jos dalis koduoja aminorūgštis. Pvz., žmogaus distrofino gene yra net 79 egzonai. Egzonai tai koduojančios azotinių bazių sekos, atskirtos intronų – nekoduojančių DNR sekų. Yra žmogaus genų (pvz., histono, interferono) kurie intronų neturi.
   „1968 metais žurnalas Science išspausdino straipsnį, pavadintą „Tai kas buvo, buvo molekulinė biologija“, kuris teigė – (…) kad genetikoje jau viskas išaiškinta. O iš tikrųjų viskas tik prasidėjo. Net ir dabar apie DNR dar daug nežinome, pvz., kodėl mums iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ji nieko neveikia. 97% mūsų DNR sudaro ilgiausios atkarpos beprasmio „šlamšto“ arba „informacijos neturinti DNR“, kaip mėgsta sakyti biochemikai.“ (Bill Bryson. Trumpa istorija beveik apie viską. V., 2017. P. 415.) Knyga parašyta 2003 metais, besivystančio mokslo požiūriu seniai.
   „Genome daug genų kartojasi dešimtis, šimtus ar net tūkstančius kartų. Šiuo atžvilgiu genai skirstomi į unikaliuosius ir kartotinius. Iš 100 000 bendro žmogaus genų sąrašo unikaliųjų genų (kurie nesikartoja) yra apie 64%, palyginimui drozofilos – 70%. Tai genai, koduojantys tokius fermentus, kurių ląstelei reikia nedaug, todėl pakanka vienos matricos.“ (Rančelis V. Genetika. V. 2000. P. 130.)
   „Prieš pradėdami Žmogaus genomo projektą, žmonės svarstė, jog tokį sudėtingą genomą kaip mūsų galėtų sudaryti daugiau nei 100 000 genų, o galutiniai rezultatai atskleidė, kad iš tiesų jų yra mažiau nei 25 000.“ (Genetinė revoliucija / Ar žinai kad? 2018. Nr. 26. P. 71.) Palyginimui: bakterijos turi apie 4000 genų, mielės – apie 6000, vaisinės muselės – 13 000, apvaliosios kirmėlės – 18 000.
   Daugialąsčio organizmo (t. tarpe ir mūsų) statymo tvarka ir eiliškumas taip pat turi būti užkoduoti, tad kalbėti apie ilgas DNR atkarpas su „beprasmiu šlamštu“ tikriausiai neverta. Kiekvienoje mūsų ląstelėje veikia tik apie 4 tūkstančiai skirtingų genų, kiti išjungiami, juos chemiškai modifikuojant. Taip užtikrinama, kad kiekviena nauja mūsų kūno ląstelė laiku ir vietoje taps neuronu, kraujo kūneliu; raumens, kaulo ar plauko dalimi. Visa tai dabar vadinama epigenetiniu faktoriumi.
   1995 metais mokslininkai perskaitė pirmą genomą, jis priklausė bakterijai Hemofilus influenza. Žmogaus genų lokalizavimui chromosomose, jų pirminės struktūros ir funkcijų nustatymui pasaulyje buvo skirtos milijardinės lėšos. 1990 pradėjus užrašinėti (skenuoti) žmogaus genomą darbas buvo baigtas tik 2000 balandį. 2023 metais paskelbta, kad iš tikrųjų žmogaus genomas užrašytas gerokai vėliau.
   Gyvybės Knygą skaityti nėra paprasta, nes iš 64 tripletų (Dievo raidžių) ne 20 bet 61 koduoja amino rūgštis. Pvz., leuciną, seriną ir argininą užsako net 6 skirtingi kodonai. Dėl tokių neapibrėžtumų mokslininkai pyktelėjo ir genetinį kodą pavadino išsigimusiu (pertekliniu). Įsivaizduokite tekstą, kur garsą „a“ reikštų šeši skirtingi ženklai, „m“ – trys ir pan. Tik dvi amino rūgštis koduoja vieninteliai tripletai: tai metioninas, kurį užsako tik ATG bei triptofanas, kurį užsako tik TGG.
   TAA, TAG ir TGA kodonai išskirtiniai. Šie trys kodonai jokių aminorūgščių „neužsako“! Tai taip vadinami terminacijos kodonai, jie skelbia baltymo sintezės pabaigą. Tuo jie skiriasi nuo pradžios (iniciacijos) kodonų, kurie be šios funkcijos dar koduoja ir aminorūgštis. Prokariotų ir eukarijotų baltymų pradžios kodonai truputi skiriasi, nors pagrindinis ATG (kurį minėjau kaip koduojantį metioniną) yra tas pats.
   Mokslininkai sako, jog genomas „lyg“, „tarytum“, „kaip“ raštas. Iš tikrųjų tai Gyvybės Biblija (Byla)!!! Tik užrašyta ne raidėmis, ne 0 ir 1, bet keturiomis skirtingomis molekulėmis.
   Vyrauja nesąmoningas požiūris, jog mintis galima užrašyti tik raidėmis. Tačiau tai tik vienas iš begalės informacijos užrašymo variantų.
   Kiekviena chromosoma su joje esančiais genais ir juos skiriančiais tripletais yra atskiras Gyvybės Knygos skyrius. Visą Gyvybės Knygą, vadinamą Genomu, sudaro pilnas informacijos komplektas, reikalingas padaryti vieną ar kitą gyvybės formą. „Genetinis kodas, kaip ir mūsų raštas, pilnas visokiausių ženklų. (…) Jo sandarą, matyt, galima palyginti su knygos turiniu. Yra labai svarbūs skyriai, po to smulkesni, dar smulkesni…“ (Rančelis V. Genetika. V. 2000. P. 62.) Ši Knyga unikali tuo, jog pati gali daugintis!!
   Nors DNR iš pažiūros paprasta ir monotoniška (TAACGGATC…), tačiau ji yra nepakartojama ir mums kol kas nesuvokiamai sudėtinga instrukcija, kaip padaryti vieną ar kitą gyvą sutvėrimą.
   Atsitiktine tvarka jungdami nukleotidus mes DNR molekulei nesuteiksime jokios minties. Tai jau nebus failas apie gyvybės sukūrimą. Analogiškai neįrašysime dainos bele kaip išliedami patefono plokštelę.
   Genomo fragmentas (genas) „užsako“ amino rūgščių seką, o amino rūgščių seka lemia baltymo struktūrą ir funkcijas. Tačiau tik pagal Dievo planą surinktas baltymas atliks gyvybiškai svarbias užduotis. Chemikams nesunku ištirpinti amino rūgštis ir jas sujungti peptidinėmis jungtimis. Tačiau bet kaip surinktas baltymas nebus „gyvas“.
   Nesunku paskaičiuoti ar galėjo gyvam organizmui reikalingas baltymas susidėlioti atsitiktinai? Pvz., baltymą hemoglobiną sudaro 150-ies amino rūgščių seka. Žinant, kad visa Žemės gyvybė sudėliota iš 20 skirtingų aminorūgščių galima apskaičiuoti kokia buvo tikimybė hemoglobinui atsirasti atsitiktinai. 1/20 x 1/20 x 1/20 – toks šansas, kad iš eilės teisingai susidėlios trys aminorūgštys. Kad šešios – tik viena iš 64 milijonų! Palyginimui, galimybė laimėti nacionalinėje Jungtinės Karalystės loterijoje tėra viena iš 14 milijonų.
   Suskaičiuokime kiek reikėtų aklų bandymų, kad be dieviškų žinių iš karto surinktume šito gyvo baltymo seką? Teoriškai: 20 pakelto 150-uoju laipsniu!! Jeigu norite šį skaičių pamatyti kitaip sudauginkite 150 dvidešimtukų: 20x20x20x20x20….
   Na, o kiek reikėtų laiko, kad įvyktų toks sėkmingas atsitiktinumas? Tarkime, kad per sekundę galima surinkti vieną 150 amino rūgščių sekos versiją. Mūsų Visatai yra beveik 14 trilijonų (14 000 000 000 000) metų. Juos dauginkime iš 366 dienų, 24 valandų, 60 minučių ir 60 sekundžių. Atsakymas 442 713 600 000 000 000 000. Kol formavosi mūsų Visata vienas robotas teoriškai galėjo surinkti tiek hemoglobino versijų.
   Jeigu 20 pakelto 150 laipsniu padalinsime iš 442 713 600 000 000 000 000 pamatysime kiek kartų mūsų Visata gali iš naujo gimti ir vėl pasiekti dabartinę būseną kol vienas amžinas robotas atsitiktinai sudėlios vieną gyvą baltymą. Padalinę gauname skaičių, kurį patogiausia užrašyti taip: 592 (suapvalintas į mažesnę pusę) padaugintas iš 20132 (dvidešimt pakeltas 132 laipsniu).
   Šio skaičiaus dydį irgi neįmanoma suvokti. Net jeigu hemoglobino aminorūgščių seką nuo Visatos pradžios būtų bandę atsitiktinai sudėlioti tiek robotų, kiek 2023 metais Žemėje gyveno žmonių (8,025 milijardai, ir tai būtų darę be paliovos dieną naktį kas sekundę surinkdami vis kitą baltymo versiją) šio skaičiaus sumažėjimas mums, paprastiems mirtingiesiems, neturėtų jokios reikšmės.
   Bet tai būtų tik maža dalis reikalingo laiko, juk evoliucijos teorija „stovi ant dviejų kojų“: kintamumo bei atrankos. Todėl prie atsitiktinio susidėliojimo laiko būtina pridėti ir pokyčių naudingumo išbandymo laiką. Richardas Dawkinsas savo knygoje Savanaudis genas rašo, kad baltymas hemoglobinas sudarytas iš 574 aminorūgščių. (P. 40.)
   Šie protu nesuvokiami dydžiai akivaizdžiai byloja, jog mūsų Visata yra begalę kartų per jauna, kad savaime susiformuotų bent vieno gyvo baltymo instrukcija (genas). Bet vienas gyvas baltymas toli gražu ne ląstelė, kurioje gali būti keli tūkstančių skirtingų baltymų. O viena ląstelė tai ne daugialąstis organizmas, priklausantis entajai ekosistemai.
   Apie gyvybei reikalingų baltymų susidarymą ginčijamasi jau labai seniai. Vieni tai laiko stebuklu, kiti tame nemato (ar nenori matyti) nieko ypatingo. „Kizelis, tiriantis protoplazmą ir baltymus cheminiu atžvilgiu, pareiškia, kad gyvo baltymo negalima gauti todėl, kad jis sudarytas iš 18 aminorūgščių, kurios duoda tokią daugybę kombinacijų, jog pagaliau maža šansų tėra tam, kad būtų gauta pageidaujama kombinacija, kuri duotų gyvą baltymą. Tai tikriausia mokslo vulgarizacija. Juk baltymo arba gyvosios medžiagos susidarymui turi būti savi dėsningumai, kuruos ir reikia tirti, o ne šiaip sau maišyti aminorūgštis. Beveik kiekviename savo knygos Protoplazmos chemija puslapyje Kizelis pareiškia, kad to mes nežinome ir niekuomet nesužinosime.“ (O. B. Lepešinskaja. Ląstelė, jos gyvenimas ir atsiradimas. K., 1951. P. 26; 27.)
   Nors evoliucijos teorijos pagrindas atsitiktiniai įvykiai nesunku paskaičiuoti kokia yra tikimybė jiems pasireikšti. Žinoma, Jums niekas nedraudžia tikėti, kad nusipirkę vieną loterijos bilietą laimėsite pagrindinį prizą arba, kad iš dėžės, kurioje yra 100 baltų ir 100 juodų teniso kamuoliukų, aklai trauksite baltus kamuoliukus vienas po kito – ir taip iki šimto. Bet toks Jūsų tikėjimas neturi pagrindo, jis paremtas vien emocijomis – sąmoningu arba nesąmoningu noru, kad taip būtų.

7. 

   Stasys 17 gruodžio, 2024Atsakyti

   Ar gyvi kūnai yra mašinos, kurias užprogramavo išgyvenę genai?
   Stabilizuojanti atranka

   „Gyvi kūnai yra mašinos, kurias užprogramavo išgyvenę genai.“ (Richard Dawkins. Savanaudis genas. V., 2021 (1989). P. 125.) Richardas Dawkinsas – ilgametis Oksfordo universiteto profesorius, ateistas. Dėl be kompromisinio evoliucijos teorijos gynimo jam prilipo Darvino Rotveilerio pravardė.
   Toks jo pareiškimas liudija gilesnio suvokimo stoką, – juk ne trylika raidžių užrašė mintį – o aš!! Jeigu genus vadiname ne instrukcija, o gyvybės instrukcijų kūrėjais (programuotojais) reiškia jie personifikuojami, jiems suteikiamos žmogiškos arba dieviškos savybės ir galios. Dėl to R. Dawkinsas priverstas teisintis. „Dėl genų personifikacijos tikrai neturėtų kilti problemų, nes nė vienam sveiko proto žmogui neateis į galvą manyti, kad DNR molekulės turi sąmonę, ir nė vienas normalus skaitytojas nepriskirs autoriui tokios nesąmonės.“ (Savanaudis genas. V. 2021. P. 11.)
   Tuomet kaip darvinizmo teoretiko mintį turi suprasti skaitytojas jeigu net knygos pavadinimas Savanaudis genas? „Dabar gerai suprantu, kad pasirinktas knygos pavadinimas gali būti neteisingai suprastas, todėl, matyt, vertėjo pasirinkti „Nemirtingas genas.“ (Ten pat. P. 9.) Taip, azoto bazių seka praktiškai nemirtinga, nes perduodama iš kartos į kartą ir egzistuoja tol kol egzistuoja konkreti rūšis. Tuo tarpu pagal jos programą (užšifruotą bazėmis) padarytų somatinių (kūno) ląstelių gyvenimas santykinai neilgas.
   Tai kas iš tiesų yra tas savanaudis genas: sąmonę turintis polimeras ar ženklų seka, išdėliota Kūrėjų? Oksfordo universiteto profesoriui tereikėjo susimąstyti, o kas gi rašo: ženklai (priemonė) ar smegenys, dėliojančios tuos ženklus?
   Kaip reagavo žmonės, kai Dievas buvo pakeistas savanaudžiais genais? „Vienas užsienio leidėjas, išleidęs mano pirmąją knygą, prisipažino man, kad ją perskaitęs negalėjo užmigti tris naktis iš eilės, taip jį sukrėtusi šalta, niūri žinia, kurią jis įžvelgė mano knygoje. Kiti skaitytojai manęs klausinėjo, kaip man pavyksta atsikelti rytais. Mokytojas iš tolimos šalies priekaištaudamas rašė, kad mokinė perskaičiusi knygą atėjo pas jį verkdama, nes mano veikalas ją įtikinęs, jog gyvenimas yra tuščias ir betikslis. Jis jai pataręs nerodyti knygos draugams, bijodamas, kad šie neužsikrėstų tokiu pačiu nihilistiniu pesimizmu. Jeigu kažkas yra tiesa, nieko nepadarysi, jokie norai nepakeis tikrovės.“ (Ten pat. P. 14.)
   Nusiminti tikrai neverta, tai tik vieno žmogaus nuomonė apie tikrovę. Mes klystantys žmonės maldaujam malonės.., ir kas šiame gyvenime buvo pirmas – kitame gali būti paskutinis. Skaitykite Šventąjį Raštą – Dievo Testamentą (Palikimą mums). Jame aiškiai pasakyta, kad mūsų laukia amžinas dangiškas gyvenimas, bet jo turime užsitarnauti savo žemiškame gyvenime. Kokiu būdu turime užsitarnauti amžiną gyvenimą taip pat nuosekliai išdėstyta. Svarbiausia taisyklė, kurią dažnai pamirštame: mylėk savo artimą, kaip pats save. Kita taisyklė: atleisk – ir tau bus atleista, ir daugybė kitų.
   „DNR sunkiai darbavosi nesuskaičiuojamą daugybę metų, tobulindama visokiausias gyvybės formas, pritaikytas įvairiausioms aplinkoms. Gyvybė priimamajame laukė mažiausiai 3,5 mlrd. metų, bet galiausiai viena iš jos formų sulaukė kvietimo pas viršininką. Esame pirmoji gyvybės rūšis mūsų planetoje, kuri susipažįsta su savo kūrėju.“ (Bill Sullivan. Susipažinkite – tai jūs. V., 2020. P. 22.)
   Dievo kūrybos nebuvo, nes yra DNR – tolygu pasakymui: nėra knygos autoriaus, nes yra raidės. O gali būti tik atvirkščiai: yra raidės, bet nėra minties.
   Kodėl R. Dawkinso ar B. Sallyvano paklydimui niekas neprieštarauja? Ogi todėl, kad „mokslas nėra neginčytina tiesa. Tai mitas, kaip ir visi kiti mitai, jis tenkina nesąmoningą žmogaus troškimą tikėti tuo, kuo norisi tikėti.“ (Jonathan Black. Slaptoji pasaulio istorija. V., 2020. P. 531.) Mokslininkai visada didžiavosi savo objektyvumu, tačiau panašu, kad ir jie tapo aukomis to pačio siaurakaktiško mąstymo, kurio taip nuo seno neapkentė.
   Mes tikrai nesame sukurti genų (DNR), – juk knygas rašo ne raidės, ne žodžiai ir ne sakiniai, – knygas rašo rašytojai! Iš ženklų (raidžių) sudėlioti žodžiai ir sakiniai – tai jų kūrybingų smegenų mintys! Tad kvaila sakyti, kad mus sukūrė genais užrašytos instrukcijos. Mus sukūrė tie, kurie A, G, T ir C bazėmis užrašė tas instrukcijas. Žinoma, evoliucijos teorijos fanai kitaip pasakyti ir negali, nes tik tokiu būdu jie išeliminuos gyvybės formų Autorius. Bet skleisdami tokią žinią jie arba nesuvokia dalykų esmės, arba mulkina liaudį.
   Jeigu nuolatos vyksta atsitiktinės mutacijos, tai kaip užtikrinamas rūšies stabilumas? Dėl nuolatos vykstančių atsitiktinių mutacijų rūšių iš vis neturėtų būti. Esamų rūšių nekintamumui paaiškinti atranka vadinama jau ne kryptinga, o stabilizuojančia. Ilgiau gyvena ir daugiau palikuonių susilaukia geresnis konkretaus organizmo variantas. Ir tas geresnis variantas, kaip taisyklė, būna pirminis, o ne naujai, atsiradęs po atsitiktinių mutacijų.
   Tuomet ką iš tiesų daro natūrali atranka: kuria naujas rūšis ar palaiko esamų rūšių stabilumą?? Vienu atveju mokslininkai tą pati veiksmą vadina kryptinga atranka, kitu atveju stabilizuojančia atranka ir nepastebi kad klaidina save ir kitus? Pagal tokią logiką išeina, kad atranka vyksta priešingomis kryptimis: ir keisdama individą, ir išlaikydama jo pastovumą. Bet jeigu objektas vienu metu juda ir į kairę, ir į dešinę vadinasi jis lieka toje pačioje vietoje (evoliucija nevyksta). Ir tai yra viskas ką iš tikrųjų Natūralioji atranka geba? Taip, natūralioji atranka geba tik išsaugoti rūšį!!
   Dar kartą genomą palyginsiu su knyga. Knygų perrašinėtojų klaidos tekstą tik gadintų. Žinoma, visada galima bandyti parašyti dar geriau, bet tik ne aklai keičiant raidžių tvarką. Taip darydami mes knygos mintis sunaikinsime.
   Be to, tiek puikiai parašyta talentingo autoriaus knyga, tiek laikrodžio mechanizmas, tiek koncertų salės ar sporto arenos projektai… nepatobulės pakeitus vieną ar kitą detalę. Jeigu didinsime ar mažinsime kurį nors laikrodžio krumpliaratį prie jo teks derinti likusį laikrodžio mechanizmą. Užsibrėžus tikslą ką nors iš esmės patobulinti arba kurti naują rūšį pirmiausia reikia turėti aiškią viziją ir pertvarkymo planą. Jeigu norime turėti gyvūną su labai ilgu kaklu turime keisti jo slankstelių ir kojų ilgį, stiprinti širdį ir kraujagysles, pritaikyti jo organizmą kitai mitybai, kitaip tariant turime perrašyti jo genomą.

   Ar mes ir Visata dirbtiniai?

   Platonas (Aristoklas) vienas žymiausių ne tik graikijos, bet ir pasaulio filosofų. Jis gyveno nuo 427 iki 347 m. pr. Kr., gimė įtakingoje aristokratų šeimoje, jo motinos prosenelis buvo Solonas, tėvas priklausė Kodrų giminei. Įgijęs geriausią tam metui išsilavinimą Platonas perėmė dalį senovės Egipto žinių. Platonas netoli Atėnų įkūrė savo akademiją, kur mokytojavo iki mirties. Skaitydami toliau rasite faktą, bylojantį apie tam laikmečiui neįtikėtiną Platono žinių lygį.
   Prisiminkime ką sakė Platonas. Gamta nėra atsitiktinių įvykių rezultatas, o idėjų pasaulio (dieviškos kūrybos) atspindys. Idėjų pasaulis yra amžinas, nekintantis, tobulas, harmoningas. Idėjų pasaulio dėka netobulas materialusis pasaulis gali iš jo mokytis ir siekti pažangos. Taigi, mus supantis materialus pasaulis, kurį mes jaučiame (matome, girdime, liečiame, užuodžiame…) tėra anapusinio idėjų pasaulio šešėlis.
   Ar tai senovės mąstytojo fantazijos ar tuo metu dar neprarastos teisingos žinios? Štai ką rašo Stephen Hawking ir Leonard Mladinow jų bendroje knygoje Didysis Projektas. „Ir jeigu teorija, vadinama holografiniu principu, pasitvirtins, tai ir mes, ir mūsų keturių matavimų pasaulis galime būti tik šešėliai didesniame, penkiamačiame erdvėlaivyje. Tokiu atveju mūsų statusas Visatoje tiesiogine prasme yra analogiškas auksinės žuvelės statusui.“ (2011. K., P. 44.)
   Italijos miesto Moncos taryba uždraudė gyvūnų savininkams laikyti auksines žuvytes sferiniuose akvariumuose, nes jos būdamos jame mato iškreiptą išorinio pasaulio vaizdą. „Tačiau iš kur mes žinome, kad mūsų matomas vaizdas nėra iškreiptas? Ar negalime ir mes būti kokiame nors dideliame auksinių žuvelių akvariume ir matyti milžiniško lęšio iškreiptą vaizdą?“ (Ten pat. P. 39.)
   Ir fizikai teoretikai jau rimtai svarsto: ar mes tik nesame personažai kažkokio milžiniško kompiuterio žaidime. Štai ką sako Merilendo universiteto fizikas teoretikas Džeimsas Geitsas. Jeigu mes esame programa, tai kažkas valdo kompiuterį, ir Jis bet kada gali programą paleisti iš naujo. Dėl to mes turėtume pripažinti amžinąjį gyvenimą ir prisikėlimą – dalykus, kurie sudaro religijų pagrindus.
   Jeigu kažkas kažkada sumodeliavo Visatą, ar tas kažkas yra Dievas? – klausia Niujorko universiteto filosofijos profesorius Deividas Kelmersas. Skaitykite
   daugiau: https://www.delfi.lt/mokslas/mokslas/mokslininkas-svarsto-kad-mes-galime-buti-tik-zaidimo-dalis.d?id=71324438
   „Klausimas: ką bendra turi lėktuvai, televizoriai ir lempų stulpai su varlėmis, banginiais ir žmonėmis? (…) Pirmos grupės technologiniai dalykai sukurti žmonių. Dėl šių dviejų grupių panašumų peršasi išvada, kad antrosios grupės gyvi padarai taip pat buvo sukurti. Deja, ši, rodos, akivaizdi išvada yra klaidinga.“ (Marcus Chown. Kaip paprastai paaiškinti pasaulį. V., 2014. P. 40.)
   Bet ar „akivaizdi išvada“ gali būti klaidinga? Lėktuvas neatsives lėktuviukų, o televizorius – televizoriukų… Tai reiškia, kad antros grupės daiktai vien tuo požiūriu nepalyginamai sudėtingesni, o jų kartų seka (lyginant su atskiru individu) santykinai amžina. Ir jeigu pirmos grupės daiktus (negalinčius daugintis) reikia sukurti, tai ką jau bekalbėti apie gyvas būtybes.
   Vis daugiau mokslininkų kelia versiją, kad mūsų Visata dirbtinė, o Jos raida užprogramuota. Kai kompiuterių išskaičiavimų galimybės išaugs milijonus kartų ir mes galėsime kurti tokius realistiškus virtualius pasaulius, kad jo personažai turės intelektą (galės mokytis), turės pasirinkimo laisvę tik nežinos, jog gyvena simuliacijoje. 2003 metais plačiai pristatyta filosofo Niko Bostromo hipotezė. Jis mano, kad aukšto lygio civilizacijos linkusios kurti virtualius pasaulius ir mes, matomai, gyvename viename iš jų.
   Nuo 2016 metų Elonas Muskas viešai skelbia, jog tikimybė, kad mūsų pasaulis nėra dirbtinis tėra viena iš milijardo. Gabus programuotojas įsitikinęs, kad mes gyvename virtualioje skaitmeninėje realybėje (matricoje). Tai reiškia, kad ir visi gyvi organizmai, t. tarpe ir mes, esame sukurti. Kaip turėtume vadinti savo Kūrėją: Dievu, Programuotoju, Pasaulio Protu? Sekančiame skyriuje Kvantinė fizika pateikiami faktai, kurie gali byloti apie mūsų gyvenimą simuliacijoje.

8. 

   Stasys 21 gruodžio, 2024Atsakyti

   Kvantinė fizika

   Pradėsiu nuo eksperimento, sukėlusio perversmą fizikoje. Nėra kito eksperimento, kuris būtų tiek kartų pakartotas, nes jo rezultatais visi norėjo įsitikinti patys. Šis eksperimentas įkvėpė daug smalsių protų studijuoti kvantinę mechaniką.
   Skydas su pailgu vertikaliu plyšiu bombarduojamas kietais rutuliukais, už skydo pastatytas ekranas. Rutuliukai praeina pro plyšį ir atsitrenkia į ekraną. Smūgių taškai ekrane nupaišo vieną vertikalią juostelę. Jeigu skyde tokie plyšiai du – smūgių taškai ekrane nupaišo dvi juosteles. Plyšio forma įtakos turi tik eksperimento vaizdumui. Link skydo su vienu plyšiu paleidus bangą ekrane pasirodo viena juostelė, nes toje vietoje ekranas veikiamas stipriausiai.
   Bet kai banga praeina pro ekraną su dviem plyšiais ekrane juostelių atsiranda daug. Šį bandymą nesunku pademonstruoti vandens paviršiuje. Bangų ratilas nuo mesto akmenuko kitoje ekrano pusėje ties plyšiais pasidalina į du ratilus (tai vadinasi difrakcija). Atrodo taip lyg į vandenį už ekrano būtų nukritę du akmenukai. Kur viena banga gesina kitą matomos tamsios juostelės, o ten kur bangos viena kitą stiprina – šviesios juostelės. Tai interferencinis piešinys, atsiradęs dėl dviejų bangų sąveikos. Iki čia viskas aišku, tai klasikinė fizika.
   ———- . ———-
   Ką rodo analogiški kvantinės fizikos eksperimentai? Vieno plyšio skydą bombarduojant fotonais (mažiausiomis šviesos dalelėmis) ekrane atsiranda viena juostelė, taip kaip bombarduojant kietais rutuliukais. Kai leidžiame fotonus pro du plyšius tikimės pamatyti dvi juosteles, tačiau kažkokiu mistiniu būdu ekrane atsiranda interferencinis vaizdas su daug šviesių ir tamsių vertikalių juostelių. Interferencinis raštas rodo, kad dalelės pro dviejų plyšių skydą praėjo kaip bangos. Interferencinį raštą „nupiešia“ ne tik fotonai, bet ir elektronai, protonai, įvairūs atomai ir net nedidelės molekulės.
   Gal dalelės sukuria šviesių ir tamsių juostelių piešinį sąveikaudamos tarpusavy? Norėdami tai patvirtinti arba paneigti fizikai ėmė jas išleidinėti po vieną. Bet ir taip bombarduojant ekraną jame ima ryškėti interferencinis raštas. Kaip elementariosios dalelės gali sukurti raštą lyg būtų bangos, juo labiau, kad jos lekia po vieną?? Paaiškinti galima taip: prieš dviejų skylių skydą dalelė pasiverčia banga, pereina per abu plyšius (kas bangai visiškai natūralu). Už skydo banga pasidalina į dvi bangas, šios sąveikauja (persidengia) tarpusavyje ir ant ekrano sukuria šviesių ir tamsių juostelių piešinį.
   Norėdami pamatyti kaip dalelės prieš dviejų plyšių skydą virsta bangomis mokslininkai pastatė stebėjimo prietaisą. Tuomet dalelės ėmė elgtis taip lyg būtų maži rutuliukai ir ekrane atsirado tik dvi juostelės. Vėliau buvo atliktas dar techniškai sudėtingesnis eksperimentas, pavadintas atidėtu pasirinkimu. Jo metu dalelės pradedamos stebėti jau praėjusios pro skydo plyšius ir tapusios bangomis, bet dar neatsitrenkusios į projekcinį ekraną. Vaizdžiai tariant mes atsimerkiame ir elektronai vėl tampa dalelėmis, kokias iššovėme iš elektroninės patrankos. Elementariosios dalelės pasijunta stebimos ir dėl to ima elgtis kitaip? Nereikia nieko daryti, užtenka tik stebėtojo, kad dalelių banginės savybės dingtų? Šį reiškinį pavadino banginių funkcijų kolapsu.
   Bet juk tai panašu į virtualių žaidimų žymeklio funkciją. Prisiminkime kaip veikia kompiuteriniai žaidimai. Eidami virtualaus miesto gatve matome važiuojančias mašinas, pro šalį einančius žmones, bėgiojančius gyvūnus… Pasukę už kampo išvystame kitą miesto dalį. Mums sudaromas įspūdis, jog analogiškas gyvenimas verda visame mieste. Iš tikrųjų kitose gatvėse niekas nevyksta, ten net tekstūra neįkelta. Bet niekas nevyksta tik tol, kol mes ten nepasirodome. Programa rūpinasi tik mūsų matymo lauku, o tai kas lieka už nugaros stipriai prastinama arba visai naikinama. Tokiu principu vyksta visi virtualūs žaidimai, kad neperkrautų kompiuterio. Ir taip dirbs ateityje. Aišku, kompiuterių galimybės vis didės, o žaidimai sudėtingės.
   Iš to kaip elgiasi elementariosios dalelės yra pagrindo teigti, kad mūsų Visata kažkokio superkompiuterio (neurotinklų) programa, bet tai programai nuolatos valdyti kiekvieną elementariąją dalelę to kompiuterio galingumo irgi nepakanka. Todėl programa pradeda pilnai kontroliuoti konkrečią dalelę tik tada, kai mes ją imame stebėti. Tokie veiksmai labai efektyviai sumažina kompiuterio apkrovą, o mums neleidžia abejoti pasaulio, kuriame gyvename, tikroviškumu. Juo labiau, kad kitokio pasaulio ir nepažįstame.
   Žmonių gyvenimą įdomu stebėti, nes esame apdovanoti pasirinkimo laisve. Kitaip tariant pasižymime funkciniu neapibrėžtumu: galime tapti žemdirbiais, gydytojais, lakūnais, šokėjais, kareiviais… ir samdomais žudikais. To dėka mes galime sukurti aukšto lygio Civilizaciją, bet galime ir degraduoti, ir net susinaikinti (esame nenuspėjami). Be pasirinkimo laisvės mes būtume tik robotai arba gyvūnai, o žaidimai su tokiais veikėjais neįdomūs. Tačiau visi pliusai turi ir savo minusus, dėl funkcinio neapibrėžtumo žmonėms reikėjo parodyti teisingą kelią (reikėjo juos mokyti), parodyti civilizuoto gyvenimo pavyzdžius, o kai degradavome atsiųsti mokytojus (pranašus), kad „aklas nevestų aklo“. Žmogus gali pasiekti Dievų lygį, bet gali ir nusiristi žemiau gyvūnų. Matote kas vyksta Ukrainoje, Izraelyje…
   Kol nebuvo kompiuterinių žaidimų niekas negalėjo iškelti hipotezės apie mūsų gyvenamą virtualioje realybėje. Per tą laiką buvo sugalvota daug įvairių aiškinimų, bet vieningos nuomonės kodėl mikropasaulis būtent toks nėra. Iki šiol vyksta ginčai tarp mokslininkų, jų skirtingos nuomonės vadinamos interpretacijomis.
   Matricos teorija atsako į pagrindinius klausimus. Kodėl mūsų Visata sudaryta taip, kad greitis lėtina įvykius (laiką)? Kodėl erdvė ir įvykiai (laikas) glaudžiame ryšyje? Kodėl yra ribinis (šviesos) greitis? Tai labai keista realiame pasaulyje, bet savaime suprantama virtualiame. Jeigu mes gyvename matricoje – tai šviesos greitis yra informacijos apdorojimo (virtualaus pasaulio atnaujinimo) greitis. Šiuolaikinio superkompiuterio procesorius atsinaujina 10 kvadrilijonų (1015) kartų per sekundę, o mūsų Visata atsinaujina trilijoną (1012) kartų greičiau. Įvykiai (laikas) prie didelių greičių vyksta lėčiau, nes virtuali realybė priklauso nuo virtualių įvykių.
   Elektronas turi arba teigiamą, arba neigiamą sukinį (spiną). Kurioje kvantinėje būsenoje bus iš atomo išlėkęs elektronas yra viena iš dviejų (kapeika arba herbas). Kol mes fotono nestebime jis sukinio neturi, yra neapsisprendimo būsenoje (superpozicijoje). Matyt nėra paprasta kiekvienai elementariai dalelei išskaičiuoti jos būseną, todėl dalelėms suteikiamos charakteristikos tik tada kai jos yra stebimos (kai jų paprašo). Tuo mokslininkai nenori patikėti, nes šis faktas paneigia mūsų pasaulio realumą.
   Trys fizikai, 2022 metų Nobelio premijos laureatai, tyrė ar mums netrūksta įrangos, leidžiančios išmatuoti elementariųjų dalelių charakteristikas? Jie įrodė, kad charakteristikų tikrai nėra, jos atsiranda tik matavimų metu. Vadinasi apie pasaulį mes sužinome tik tada, kai atliekame matavimus, kai užduodame klausimus. Ar atsakymas buvo prieš mums užduodant klausimą? Klausimas jau poveikis sistemai? Nėra nei objekto, nei stebėtojo, jie abu neatsiejamame ryšyje?
   Už virtualią realybę kalba ir kvantinis ryšys. Susietų elementariųjų dalelių būsenos visuomet yra priešingos. Jeigu vieno fotono, esančio kvantiniame ryšyje, sukinys bus aukštyn tai kito fotono sukinys visada bus žemyn. Kai viena subatominio pasaulio dalelė, esanti kvantinėje poroje, apsisprendžia kokį sukinį jai turėti, kita įgyja priešingą sukinį akimirksniu, net tuo atveju jeigu dalelės (pvz., cezio atomo išspinduliuoti du fotonai) yra priešingose Visatos pusėse.
   2008 metais Ženevos universiteto mokslininkai du fotonus, esančius tarpusavio ryšyje, vienas nuo kito atskyrė 18-ka kilometrų. Buvo siekiama išsiaiškinti kada antrasis fotonas sužinos, jog pirmasis fotonas stebimas ir pasiriks priešingą sukinį. Mokslininkai turėjo technologiją, leidžiančią užfiksuoti pauzę, per kurią pranešimas ateitų 10 000 kartų greičiau nei sklinda šviesa, bet jokio uždelsimo nebuvo. Tai reiškia, kad fotonai, susieti kvantiniu ryšiu, informacija pasidalina bent 10 000 greičiau nei šviesa sklinda vakume. Eksperimento vadovas Nicolas Gisin gautus rezultatus pakomentavo taip: „sąžiningai kalbant mes šiandien nepajėgūs paaiškinti gauto rezultato“. http://www.elektronika.lt/straipsniai/rysiai/13488/galvosukis-fizikos-teoretikams-eksperimento-metu-pavyko-perduoti-informacija-greiciau-nei-sviesos-greitis/ Ką reiškia fizikų pasakymai akimirksniu arba kvadrilijonais kartų greičiau už šviesą? Tai reiškia sinchroniškai (kartu).. Kadangi siūlau atsisakyti sąvokos laikas nesakau tuo pačiu metu.
   Ką tik nurodytame šaltinyje rašoma, kad eksperimentas Einšteino reliatyvumo teorijos nepaneigė nes pernešama ne energija ar masė, o tik informacija. Toks pasakymas klaidingas. Priminsiu ką aiškinau skyrelyje Kaip kaupiama informacija. Informacija kaupiama įvairiausiomis materijos formomis, ji ne paslaptinga substancija, kurią galima kur nors sandėliuoti gryname pavidale ar siųsti grynu pavidalu. Informaciją turi kažkas nešti, pvz., elektromagnetinės ar oro bangos. Būtent tų bangų dėka mes matome ir girdime. Todėl tikrai yra kažkas virš reliatyvumo teorijos.
   Realiame gyvenime toks ryšys neįmanomas – sakė Albertas Einšteinas ir buvo visiškai teisus. Užtat toks ryšys įprastas virtualioje skaitmeninėje realybėje. Einšteinas kvantinį ryšį pašaipiai vadino „vaiduoklišku poveikiu per atstumą“, jo laikais apie virtualius žaidimus niekas net nesapnavo. Reliatyvumo teorijos autorius manė, kad tuo metu, kai fotonai išlekia iš atomo, juose jau būna užprogramuota į kokią pusę jie turės suktis, kai juos ims stebėti.
   Jeigu mes gyvename virtualioje realybėje tai dviejų fotonų programos apsijungia ir iš karto valdo abiejų dalelių sukinius – taip fotonai tampa pora. Vienos elementariosios dalelės, esančios poroje, stebėjimo metu jungtinė programa abiem dalelėms parenka priešingus sukinius.
   Kvantinė mechanika sunkiai suvokiama protu, bet tik tol kol laikomės įsikibę ne virtualaus pasaulio modelio. Panaši painiava buvo su Saulės ir planetų judėjimu, kai manėme, kad jos sukasi aplink Žemę. Simuliacijos teorija paaiškina Didįjį sprogimą, erdvės išsikreivinimą, tunelinį efektą, tamsiąją materiją, tamsiąją energiją… Ką lengviau sukurti Gyvybę ar Visatą? Jeigu supratote, kad yra rimto pagrindo teigti, jog gyvybė sukurta tai kodėl to paties požiūrio netaikyti mūsų Visatai?
   Dėl elementariųjų dalelių aprašymo naudojamės kvantine mechanika, o dėl makro objektų – Einšteino reliatyvumo teorija ir ieškome teorijos vienodai tinkančios ir subatominiam, ir didžiųjų kūnų pasauliams, bet šie pasauliai visiškai skirtingi. Makropasaulyje bangos ir dalelės yra atskiri objektai, mikropasaulyje bangos ir dalelės yra kažkas bendro. Austrų fizikas Ervinas Šriodingeris išvedė lygtis, kurios kvantinį pasaulį aprašo tik kaip bangas, Vernas Geizenbergas atrado lygtis, kurios kvantinį pasaulį modeliuoja tik kaip daleles, o anglų fizikas Polis Dirakas įrodė, kad abu sprendimai lygiaverčiai. Ta pati elementarioji dalelė tuo pačiu metu gali būti dvejose vietose ir turėti dvi skirtingas charakteristikas. Tačiau šito nepamatysime, nes dvejose vietose ar dvejose būsenose esantis objektas matavimo metu bus tik vienoje vietoje ir turės tik vieną būseną. Stebėjimo (matavimo) veiksmas visada trikdo stebimą objektą.
   Rutuliukai, debesėliai, orbitos – tai tik sąlyginės sąvokos apibūdinant elektroną. Elektronas neturi matmenų, jis gali išnykti vienoje vietoje (orbitalėje) ir atsirasti kitoje. Ar galite įsivaizduoti, kad jis neturi padėties. Tai liečia ne tik elektroną, bet ir kitas elementariąsias daleles. Fizikai jau nebesako, kad elektronai juda aplink atomo branduolį ir nekelia klausimo kaip jie ten juda ir ar išvis juda. Elektronai kažkokiu tai būdu užima tam tikras sritis, kurias vadina orbitalėmis. Orbitalių dydis ir forma priklauso nuo to, kiek energijos turi elektronas.
   Elektrono sukinys (jo individualus impulsas) taip pat jau nebesiejamas su sukimusi aplink savo ašį. Sukinys tiesiog yra, tai dalelės savybė kaip elektros krūvis, masė ar gyvavimo trukmė. Sukinys nesusijęs ir su dalelės judėjimu. Visų elementariųjų dalelių sukiniai skirtingi, bet visų elektronų sukiniai absoliučiai vienodi, visų protonų, neutronų, fotonų, kvarkų, neutrinų… sukiniai taip pat vienodi.
   Sukinį – charakterizuoja ne tik jo dydis, bet ir kryptis. Bet tuo pačiu metu negalima nustatyti dalelės koordinačių ir impulso dydžio. Jeigu mes tiksliai nustatysime vieną charakteristiką, tai negalėsime nustatyti kitų. Tas pats ir su sukinio projekcijomis trijų ašių atžvilgiu, vienu metu galime išmatuoti tik vieną iš jų. Klasikinėje mechanikoje yra begalė tarpinių padėčių, o kvantiniame pasaulyje parametrai kinta ne palaipsniui, o kvantais (porcijomis, diskretiškai).
   Kodėl sukiniai tokie svarbūs kvantinei mechanikai, branduolinei ir elementariųjų dalelių fizikai? Jų dėka dalelės įgauna savo magnetinį momentą, kuris lemia sąveiką su kitomis dalelėmis ir makroskopiniais objektais. Visos cheminės reakcijos (atomų sąveika) kyla iš to, kad elektronai turintys priešingus sukinius traukia vienas kitą.
   Makropasaulyje galioja priežastiniai – pasekminiai ryšiai ir mes žinome, kad susiklosčius konkrečioms aplinkybėms turi įvykti. Tuo tarpu mikropasaulyje tokių ryšių nerandame ir sakome: kvantinis reiškinys gali įvykti su tam tikra tikimybe.
   Mokslininkai laužo galvas, kaip kvantinis pasaulis sukuria klasikinį pasaulį? Atsakymas paprastas, tik reikia jį suvokti. Kvantinis pasaulis nesukuria klasikinio pasaulio. Tokį pasaulį, kokį mes matome, girdime, uodžiame, skanaujame, liečiame sukuria mūsų smegenys. Tai kvantinio pasaulio transformacija, kurią atlieka mūsų smegenys. Galima sakyti ir kitaip: tai kvantinio pasaulio informacija, kurią apdorojo mūsų smegenys. Jos nervinius impulsus, atėjusius iš jutimo organų, verčia vaizdais, garsais, kvapais, skoniais, jei kalbame apie lietimą: šiurkštumu, švelnumu, slidumu, aštrumu, šiluma… Todėl kvantinio (tikro) pasaulio ir neįmanoma suvokti „sveiku protu“. Tačiau to ko neįmanoma įsivaizduoti aprašo matematinės lygtys.
   Mikro ir makro pasaulių nesuderinamumą paaiškintų simuliacinė teorija. Ši teorija paaiškintų ir didžiąją tylą – kitų civilizacijų nekontaktavimą su mumis. Pagal žemišką evoliucijos scenarijų: toliau už mus pažengusių civilizacijų turėtų būti daugybė, tačiau mes jų nematome.

   Atsitiktinai gyvybės nesukursime

   Ką reiškia mokslininkų pastangos imituojant pirmykštės Žemės sąlygas gauti nors pačią paprasčiausią gyvybės formą?? Tai noras gauti DNR ar RNR ir tikėtis, kad jų monomerų sekomis atsitiktinai užsirašys kokio nors mikroorganizmo genetinis kodas. Tikėtis sėkmės skatina faktas, jog gyvybė Žemėje atsirado tuoj pat po jos susiformavimo. Bet tai tolygu aklai spaudyti klaviatūrą: nmaedrmy… ir manyti, kad tokiu būdu parašysime bestselerį.
   „Nemažai šiuolaikinių biologų priėjo prie labiau egocentriškos išvados: jeigu gyvybė atsiranda taip lengvai, tai turėtume įstengti ją sukurti. Daugelis mokslininkų, dirbančių šioje srityje, pritaria, kad ši užduotis įvykdoma, klausimas tik ne „ar“, o „kada“ jie sukurs dirbtinę gyvybę. Pagaliau jei tai įvyko kartą – žaibui trenkus į tinkamą pirmykštės sriubos dubenį – vadinasi, sutelktomis šiuolaikinių biotechnologijų pastangomis turėtų pavykti tai pakartoti. Juk negali būti taip sunku sukurti „Gyvybę 2“ (Michael Brooks. 13 protu nesuvokiamų dalykų. V., 2013. P. 101; 102.)
   1953 metais Čikagos universiteto chemikai Stanley,s Milleris ir Haroldas C. Urey,s indą pripildė amoniaku, metanu, vandeniliu ir vandeniu. „Tuomet mišinyje sužadino elektros iškrovą. Jie rėmėsi mintimi, kad gyvybę iš pirmykštės Žemės cheminių medžiagų sukūrė žaibo iškrovos. Eksperimentas buvo ypač sėkmingas. Po savaitės nuolatinės elektros iškrovos apie du procentus metane buvusios anglies virto aminorūgštimis, kurios sudaro baltymus. Tai buvo apreiškimas.„ (Ten pat. P. 99.)
   „1961 m. katalonas Juanas Oro žengė dar vieną žingsnį. Jis sumaišė vandenį, cianido rūgštį ir amoniaką ir gana lengvai gavo adeniną. Adeninas – ne tik viena iš keturių sudedamųjų DNR dalių, tai ir pagrindinis adenozintrifosfato (ATP – gyvybės kuro) komponentas.“ (Ten pat. P. 100.) Be ATP negalėtume kvėpuoti.
   Tai ką gavo Čikagos universiteto chemikai? Dalį plytų iš kurių gali būti sulipdyti gyvo organizmo baltymai (kūnai)! O ką gavo Juanas Oro? Tik vieną iš keturių DNR ženklų! Bet tuo ženklu gali būti bet koks skaičius, bet kuri raidė, bet kokio ilgio elektromagnetinė banga. O kaip tuo pačiu metu gauti ir ląstelę, mokančią skaityti DNR instrukcijas ir galinčią pagal tas instrukcijas virsti vienu ar kitu (pvz., šimpanzės vyrišku ar moterišku) organizmu??
   Bandymai sukurti gyvybę iš įvairių pirmykščių „sriubų“ tęsiami toliau. „NASA Cheminės evoliucijos centro mokslininkai, padėjo išsiaiškinti, kaip nukleotidai gali atsirasti iš dar paprastesnių molekulių. Pirmųjų nukleotidų susiformavimas yra vienas paslaptingiausių gyvybės raidos etapų, nes tam reikalingos itin sudėtingos cheminės reakcijos. (…) Kaip ir 2017 m. atliktame eksperimente, sėkmę pasiekti padėjo drėgnų ir sausų sąlygų ciklas. (…) Sistemų chemija padėjo mokslininkams priartėti prie gyvybės lopšio, o naujos įžvalgos veikiausiai netrukus leis sukurti naują gyvybę laboratorijoje.“ (Iliustruotasis mokslas / Pirmajai gyvybei atsirasti padėjo bendradarbiavimas. 2019. Nr. 4. P. 19.)
   Panašūs eksperimentai yra bergždžios pastangos. Veikdami aklai mes gal ir gausime polimerus, bet niekada negausime polimerų, kuriais bus užrašyta informacija apie gyvybę, kaip neparašysime knygos aklai dėliodami raides. Kad suprasti atsitiktinių bandymų beprasmiškumą pirmiausia reikia suvokti, kaip užrašoma informacija ir kokia yra tikimybė jai užsirašyti atsitiktinai. Deja, apie tai dar nesusimąstė ir NASA mokslininkai.
   Dėl to abiogenezė – gyvybės atsiradimas iš negyvos materijos niekada nebuvo stebimas. O išvada, kad „gyvybės atsiradimas iš negyvos materijos yra ypatingai retas reiškinys, galintis vykti tik specifinėmis aplinkybėmis, kurios mažai tikėtinos šiuolaikinėje Žemėje“ yra neteisinga, nes gyvybei atsirasti savaime iš negyvos materijos neįmanoma.
   Bėga metai, o šiuolaikinis mokslas taip ir negali atsakyti į klausimus, kodėl, kaip ir kur atsirado gyvybė. Pasak kai kurių mokslininkų, pirmoji RNR atsirado mažuose ežerėliuose, kurie tai išdžiūdavo, tai ištvindavo. Idėjos esmė – nuolatinė sąlygų kaita paskatinusi RNR gijų atsiradimą.
   Pagal kitą teoriją, pirmoji RNR susiformavo prie karštų ugnikalnių žiočių vandenyno dugne. Aplink tokias angas yra daug mineralų turinčių struktūrų, panašių į kaminus. Karštos ugnikalnių žiotys galėjo sukurti didelę koncentraciją įvairių molekulių, iš kurių ir susidarė RNR. Modeliuojant pademonstruota, kad RNR iš ties gali susiformuoti tokiomis sąlygomis – bet tik su labai trumpomis gijomis.
   Manoma kad RNR gijų formavimąsi galėjo paskatinti ir ledo kristalai, RNR būna stabilesnė esant žemai temperatūrai. „Naujoji teorija, pagal kurią centrinį vaidmenį atliko bazaltinis stiklas, labiau dera su tokiomis sąlygomis Žemėje, kokios buvo prieš 4 mlrd. metų, kai atsirado gyvybė.” (Ugnikalniai įžiebė gyvybės kibirkštį / Iliustruotasis mokslas. 2023. Nr. 3. P. 30.)
   Užtat didelių laimėjimų pasiekėme gyvybės naikinimo srityje, jau projektuojame robotus žudikus. Tai rodo, kad entropija – jėga priešinga tai, kuri kuria gyvybę – įsivyrauja ir mūsų sąmonėje.

9. 

   Stasys 29 gruodžio, 2024Atsakyti

   Kodėl ne visi organizmai kinta?

   Objektyvūs gyvų organizmų tobulumo kriterijai

   Natūralioji atranka – tuo pasakoma, kad ji tik atrenka, o ne kuria

   Nuostabų gamtos pasaulį sukūrė KLAIDOS???

   Evoliucijos teorija teigia, kad iš paprastų organizmų bėgant laikui išsivystė sudėtingesni. „Senosios formos, pralaiminčios ir užleidžiančios savo vietą naujoms, pergalingoms formoms, paprastai sudaro giminingas grupes, nes jos paveldėjo kurį nors bendrą trūkumą; todėl kai naujos tobulesnės grupės paplito visame pasaulyje, senosios grupės išnyko nuo žemės paviršiaus…“ (Charles Darwin. Rūšių atsiradimas. K., 2017. (1859.) P. 429.)
   Kažkada išliko geriau prisitaikę, po to dar geriau… Ar tikrai gyvybė pati savaime darosi vis tobulesnė? Kuo gyvūnai gyveno seniau tuo jie buvo primityvesni? Jeigu taip, tai kuo pasireiškė jų netobulumas lyginant su dabartinėmis gyvybės formomis? Kaip paaiškinti, kad yra daug organizmų, kurie išliko tokie pat milijonus ir net milijardus metų? Pvz., niekas nežino kokia sena yra bakterija E. coli (Escherichia coli). Manoma, kad ji atsirado prieš tris, o gal net keturis milijardus metų. E. coli dauginasi nelytiniu binariniu dalijimusi. Apie priešistorinius organizmus dar skaitysite.
   Kodėl vieni organizmai vystėsi toliau, o kiti taip ir liko prokariotais?? Kodėl vieni primatai transformavosi iki žmogaus, o kiti nepakilo aukščiau lemūrų, lorių ar beždžionių? Ar tie kurie liko tokie pat tikrai yra kažkuo prastesni už tuos kurie atsirado vėliau? Kokie objektyvūs gyvybės tobulumo arba netobulumo kriterijai? Ar pelnytai labai seniai gyvenę arba labai senai gyvenantys gyvūnai vadinami archajiškais, primityviais?
   Nepelnytai! Tai, kad prokariotai Žemėje jau klesti netgi ne milijonus, bet apie keturis milijardų metų reiškia, jog jų ląstelėse replikacijos (DNR sintezės prieš ląstelių dalijimąsi), transkripcijos (DNR atkarpų kopijavimo į RNR), reparacijos (DNR apsaugos nuo kopijavimo klaidų) procesai visada vyko ir vyksta idealiai. Tai patvirtino ir prokariotus tiriantys genetikai.
   „DNR ypatingo stabilumo priežastis ne tiek jos cheminė sandara ar sintezės ypatumai, kiek jos pažaidų atitaisymo mechanizmai. Vienu metu genetikai net labai rimtai svarstė, kaip atsiranda mutacijos, jeigu DNR pažaidų šalinimo sistemos yra tokios galingos.“ (Rančelis V. Genetika. V., 2000. P. 501.) Galiausiai atmetė faktus, o ne XX amžiaus religiją.
   Evoliucijos teorijos pagrindas – atsitiktinės mutacijos ir naudingų mutacijų atranka. „Nežinome, kokiu tikslumu pradinės replikatoriaus molekulės darė savo kopijas. DNR molekulės – šiuolaikiniai jų palikuoniai – stebėtinai tikslios, palyginti su dauguma žmogaus sukurtų tiksliausių kopijavimo įrenginių, bet ir šios kartais daro klaidų, ir kaip tik dėl jų evoliucija yra įmanoma.“ (Richard Dawkins. Savanaudis genas. V., 2021. P. 44.)
   Vadinasi, kuo bus daugiau atsitiktinių mutacijų – tuo sparčiau vyks evoliucija. Tuomet kaip natūralioji atranka galėjo suformuoti tokį efektyvų reparacijos mechanizmą kuris trukdo formuotis naujoms, tobulesnėms rūšims? Juk tai prieštarauja evoliucijos teorijos logikai?
   Kad nepaneigtume evoliucijos teorijos turime tikėti, kad vykstant DNR replikacijai atsiranda „gerosios“ klaidos? Tačiau genetikos mokslas tokių vilčių nepatvirtina. Jau pripažinta, kad dauguma atsitiktinių (neužprogramuotų) mutacijų yra žalingos. Tik jeigu naudojame žodį dauguma tai kur naudingų mutacijų pavyzdžiai??
   „Ypač daug kilo ginčų dėl žalingų ir naudingų mutacijų santykio. Vieni genetikai (tarp jų ir šios knygos autorius) mano, kad dauguma mutacijų yra žalingos ir tik maža jų dalis (augalų gal viena iš 1000, o gyvūnų dar rečiau) yra naudingos. Kiti, ypač tie, kurie siūlė mutacijas kaip metodą naujoms veislėms (bet ne rūšims – aut. past.) sukurti, – kad naudingų mutacijų yra daug.
   Kodėl mutacijos yra žalingos? Kiekvieną taksoną galima laikyti ilgalaikės kūrybos (atrankos) kūriniu. (Ir mokslas apie evoliuciją be žodžių kūryba ar kūrinys neapsieina – aut. past.) Nors kūrinys nėra visiškai tobulas, bet yra optimalus variantas užimtai ekologinei nišai. (Sakinio pradžia prieštarauja pabaigai – aut. past.) Labai maža tikimybė, kad naujai atsiradęs pokytis būtų geresnis už optimalų variantą.“ (Rančelis V. Genetika. V., 2000. P. 394-395.) „Iš esmės mutagenezė yra valdoma. (…) Evoliucija vyko taip, kad lytinės ląstelės ir gemalas būtų maksimaliai apsaugoti nuo nepalankių veiksnių.“ (Ten pat. P. 498-499.)
   Aldas Pipinys savo knygoje Šiuolaikiniai atsakymai į amžinus klausimus rašo. „Dabar mes žinome žymiai daugiau apie tai, kaip veikia evoliucija, negu žinojo Č. Darvinas. Žinome, kad kiekvienas gyvas padaras turi unikalų genų rinkinį, nuo kurio ir priklauso jo savybės. (…) Tos pačios rūšies individų genai skiriasi palyginti nedaug, bet vis dėlto šiek tiek skiriasi. Genetinė įvairovė atsiranda dėl to, kad genų nuskaitymo mechanizmas nėra tobulas, todėl įsivelia klaidos. (…) Jos yra atsitiktinės, dauguma jų žalingos, tačiau retais atvejais gali būti ir naudingos. Jeigu mutacija žalinga, labiau tikėtina, kad gyvūnas nesusilauks palikuonių ir mutacija nebus jiems perduota. Jeigu mutacija naudinga, tikėtina, kad ji bus perduota ateinančioms kartoms. Taip rūšis po truputi keičiasi, vis geriau prisitaikydama prie aplinkos, kuri savo ruožtu irgi keičiasi.“ (V., 2021. P. 52.)
   Biologijos vadovėlyje XI – XII klasei rašoma. „Jeigu DNR nedarytų klaidų neturėtume genomų ir požymių įvairovės. Organizmai negalėtų prisitaikyti prie nuolat kintančių aplinkos sąlygų. Galiausiai tokia organizmų rūšis neevoliucionuotų ir išnyktų.“ (V. Kučinskas, P. Stankevičienė. K. 2013. P. 123.)
   Pagal šių dienų mokslą nuostabų gamtos pasaulį ir mus sukūrė KLAIDOS??? Kai mokinys padaro daug klaidų jis gauna blogą pažymį. Jeigu suklys vairuotojas ar konstruktorius gali įvykti avarija, o gal net katastrofa. Ar galite pateikti pavyzdžių kur klaidos būtų atnešusios naudą? Ar gali būti teisinga teorija atvedanti prie absurdiškų išvadų?? Natūralioji atranka nieko nekuria, ji tik šalina genomus su klaidomis. Kuo didesnė klaida – tuo greičiau tokio genomo savininkas miršta.
   Dabartinis žmonijos paklydimas išpranašautas Naujajame Testamente maždaug prieš du tūkstančius metų. „3Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų krūvą, kad tie dūzgentų ausyse; 4jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms. (Šventasis Raštas. V., 1998. 2 Timotiejui 4.)
   3Mat ateis laikas, kai žmonės nepakęs sveikojo mokslo. Jie pasiduos savo įgeidžiams ir susiras mokytojų, kurie pataikautų jų ausims. 4Nusigręžę nuo tiesos, jie ims klausytis pasakų.“ (Biblija. „Naujojo pasaulio“ vertimas. N.Y., 2018. 2 Timotiejui 4.)
   Jeigu įrodytume, kad replikacijos metu DNR daro per mažai klaidų ir kad visos klaidos yra susijusios tik su ligomis ir išsigimimais – tai evoliucijos teorijos tektų atsisakyti. Iš kitos pusės ar teisinga naujas ligas ir įvairius išsigimimus laikyti DNR klaidomis jeigu mes užteršėme orą, vandenį, maistą, dirvožemį, pažeidėme ozono sluoksnį? Trumpai tariant padarėme tokią aplinką, kurioje DNR negali normaliai funkcionuoti?
   Kaip Dievui atsidavę žmonės saugo kiekvieną Šventojo Rašto raidę, taip specialių fermentų pulkas rūpinasi mūsų kūno projektu, užrašytu keturių skirtingų nukleotidų seka.
   „Nauja mutacija pirmiausia turi įsitvirtinti genome, o mutantinė ląstelė – kitų ląstelių sistemoje. Tiek mutavusios ląstelės viduje, tiek išorėje veikia įvairūs galingi atrankos būdai.“ (Rančelis V. Genetika. V., 2000. P. 498.) Kaip taisyklė mutavusios ląstelės mažiau gyvybingos. Tarp normalių ir pakitusių ląstelių arba tarp normalių ir pakitusių audinių vyksta konkurencija normaliųjų naudai.
   Ląstelės lygmeny organizmą nuo atsitiktinių mutacijų padarinių saugo proteolizės sistema. Ji atpažįsta ir suardo mutavusius baltymus. Organizmo lygmenyje – imuninė sistema. Bet jeigu atsitiktinė mutacija kaip nors praslys pro visus minėtus „sietus“ – tuomet ją pašalins… natūralioji atranka.
   „Rūšis apsaugoma nuo ardančios mutacinio proceso įtakos, nes šalinami visi atsiradę nukrypimai nuo normos. Individai, įgiję įprastomis sąlygomis netinkamų požymių, neišgyvena. Be šios atrankos formos gyvojoje gamtoje nebūtų stabilumo.“ (Laima Molienė, Stasys Molis. Pažink gyvybę. Biologijos vadovėlis X klasei. K., 2010. P. 55.)
   „Bet dažniausiai pasikeitę genai yra arba neveiklūs, arba žalingi. Juos irgi pašalina gamtinė atranka.“ (Martynas Yčas. Apie biologiją. K., 1994. P. 165.) Tokiu būdu išsaugoma tai, kas nuo pat pradžių yra geriausia! Atkreipkite dėmesį: atranka šalina klaidas, mutantai turi mažesnę tikimybę išgyventi ir susilaukti palikuonių. „Darvino teorija pateikė receptą ne pokyčiams, bet pastovumui užtikrinti“ – antrina Bilas Braisonas. (Trumpa istorija beveik apie viską. V., 2017 (2003). P. 399.) Natūralioji atranka tikrai vyksta, tik ji nieko nekuria. Natūralioji atranka yra paskutinė DNR apsaugos nuo atsitiktinių žalingų mutacijų priemonė!
   2016 metų Ilistruotojo mokslo Nr. 2 yra straipsnis: Dabar mokslininkai gali sukurti tobulą žmogų. Iš tikrųjų jie ruošiasi ne kurti, bet atkurti tobulą žmogų, pažeistus žmogaus genus pakeisti sveikais? „Kraujo liga talasemija yra viena iš daugiau kaip 4000 ligų, kurias sukelia vieno ar dviejų genų pokyčiai. Juos ištaisyti gana paprasta. Sekų gamybos įmonėse Europoje, JAV ir Kinijoje sudaromos tūkstančių žmonių genomų sekos, kurios sulyginamos su įvairių negalavimų ir ligų genais.“ (P. 45) Euforija, kad greitai bus galima pagerinti paveldimas žmogaus savybes ir jo evoliuciją nukreipti norima linkme, žlugo. „Šiandien eugenika (gr. eugenes – geros kilmės) visuotinai nepriimtina.“ (Kučinskas V. Genetika. K., 2001. P. 6.) Žmonija susirūpinusi kaip ištaisyti klaidas savo genofonde.
   Jeigu atsitiktinės mutacijos tikrai būtų naudingos (mus tobulinančios) – tai visi faktoriai, kurie skatintų atsitiktines mutacijas, irgi būtų naudingi. Tačiau žmonija jau savo kailiu patyrė, jog oro, vandens, maisto užterštumas, radiacinio fono padidėjimas nėra kelias į mūsų kūno geresnių savybių atranką. Žmogaus paveldimų ligų (išsigimimų) priežastis kaip tik ir yra genų, koduojančių organizmui gyvybiškai svarbius baltymus, mutacijos. Užterštumui planetoje didėjant atsirado nauja medicinos mokslo šaka – molekulinė patologija. Ne veltui paveldimumo mechanizmas sukonstruotas taip, kad atsitiktinių mutacijų tikimybė būtų kuo mažesnė. Kai genomo pokyčiai peržengia tam tikras ribas pakitusio genomo versija bus paprasčiausiai sunaikinta.
   Pvz., normaliai funkcionuojančios egzokrininės liaukos gamina skystą, lengvai išsiskiriantį sekretą. Bet dėl geno CFTR mutacijos liaukų sekretas pagaminamas per tirštas ir per lipnus – tai sukelia kvėpavimo sutrikimus. Cistine fibroze – nepagydoma genetine liga pasaulyje serga daugiau kaip 70 tūkstančių žmonių, anksčiau jie mirdavo vaikystėje, dabar išgyvena iki 40-ies metų. O ar girdėjote apie fibrodisplaziją? Sergantiems šita reta genetine liga palaipsniui kaulėja raumenys, sausgyslės ir raiščiai. 2017 metais visame pasaulyje buvo nustatyti 800 šios ligos atvejų.
   „Mutacijos dažniausiai lemia įvairias žmogaus ligas, tačiau kartais jos gali būti ir naujų teigiamų požymių priežastis. Deja, tokie atvejai paprastai netyrinėjami, nes mums labiau rūpi mūsų bėdos.“ (Vaidutis Kučinskas. Tu ir tavo genai. K., 1998. P. 20.) Tai reiškia, kad naudingų mutacijų nėra? Apie naudingas mutacijas, sukeltas įvairių mutageninių faktorių, dar neteko girdėti, išskyrus tai: jeigu vaikas paveldi tik vieną geno formą (alelį), sukeliantį pjautuvinę anemiją, jis (kaip heterozigotinis) bus atsparesnis maliarijai. Normaliomis sąlygomis (pvz., ne kalnuose) toks ligos nešiotojas jaučiasi sveikas, nes tai recesyvinis sutrikimas, ligai sukelti reikia abiejų mutavusių alelių.
   Tai autosominiu recesyviniu būdu paveldima liga. Mutavę (pjautuvo formos ir be įdubimo centre) eritrocitai kemša kraujagysles ir trikdo kraujotaką. Pakitusių eritrocitų gyvavimo ciklas gerokai trumpesnis nei sveikųjų, todėl kaulų čiulpai nespėja jų gaminti, pasekmėje – anemija. Pjautuvinės anemijos priežastis HBB geno mutacija, dėl to vietoj glutamino rūgšties baltyme pastatomas valinas. Pjautuvinė anemija ypač paplitusi ten, kur siaučia maliariniai susirgimai. Tuo ir paaiškinama nenaudingo alelio turėtojų gausa afrikiečių populiacijose. Mutacija apibūdinta kaip nenaudinga Vikipedijoje.
   Ar pažangos sąvoka priimtina biologijai? Vieniems mokslininkams atrodė, kad taip – juk žmogus aukštesnis ir tobulesnis organizmas nei kirmėlė ar bakterija. Kiti manė, kad tai subjektyvi, antropocentrinė nuomonė ir jai nėra vietos moksle. „Vieninteliu objektyviu pažangos matu turėtų būti rūšies gebėjimas išgyventi. Šiuo požiūriu bakterijos ir kirmėlės yra taip pat gerai prisitaikiusios kaip ir žmogus. O iš tikrųjų – net geriau, nes jų yra daugiau. Todėl žmogaus evoliucija nėra biologinės pažangos pavyzdys. Bent jau neturime taip manyti, jeigu esame mokslininkai.“ (Martynas Yčas. Apie biologiją. K., 1994. P.26.)
   Mikroskopinio dydžio vandens blusa (Daphnia pulex) turi daugiausia genų iš visų gyvūnų, kuriems nustatyta DNR seka. Palyginimui: žmogus turi 23 000 genus, dafnija – 31 000. (Statistika iš National Geographic. 2011. Nr. 8. P. 29.) Jeigu lyginti genomus pagal bazių porų skaičių tai žmogaus genomas mažesnis už žirnio ir nė iš tolo neprilygsta amfibijų ar žiedinių augalų genomams. Be abejo, aukštesnė raidos pakopa nebūtinai turi būti susijusi tik su gebėjimu išgyventi, ar genomų dydžiu. Pvz., žmogaus paskirtis (unikalumas) perimti, išlaikyti ir vystyti kultūrą. Kas yra kultūra plačiausia prasme aiškinu skyrelyje Nuo evoliucijos prie istorijos.

   ———- . ———-

   Pagal evoliucijos teoriją atsitiktinės mutacijos vyksta nepaliaujamai. Jeigu iš tikrųjų taip yra, tai kaip išlaikomas rūšies stabilumas per tūkstančius, milijonus ar net kelis milijardus metų?
   Ta pati atranka, tik ne naujų rūšių atsiradimui, o esamų rūšių nekintamumui paaiškinti, vadinama jau nebe kryptinga, o stabilizuojančia. Bet pavadinimai esmės nekeičia, ilgiau gyvena ir daugiau palikuonių susilaukia geresnis DNR variantas. Ir tas geresnis DNR variantas, kaip taisyklė, būna pirminis, o ne po atsitiktinių mutacijų.
   Beje, ką reiškia žodis „kryptinga“? Jo prasmė analogiška žodžiui „tikslinga“. Bet atsitiktinės mutacijos (įvykiai) negali turėti nei tikslo, nei krypties – priešingu atveju kalbėtume jau ne apie evoliuciją, o kūrybą. Tikslas ir kryptis tai Kūrėjų prerogatyva.
   Tai ką iš tiesų daro natūralioji atranka: kuria naujas rūšis ar išlaiko esamų rūšių stabilumą?? Vienu atveju tą pati veiksmą vadiname kryptinga atranka, kitu atveju stabilizuojančia atranka ir nepastebime, jog klaidiname save ir kitus?
   Tokia logika reiškia, kad atranka tuo pat metu vyksta priešingomis kryptimis: ir keisdama rūšį, ir išlaikydama rūšies pastovumą. Bet jeigu objektas tuo pat metu juda ir į kairę, ir į dešinę – tai jis lieka toje pačioje vietoje. Vadinasi, naujos rūšys net teoriškai tokiu būdu formuotis negali.
   Evoliucijos mokslo pagrindas – natūralioji atranka. Iš tikrųjų niekas nieko neatrenka. Jeigu (teoriškai) organizmas įgis išgyvenimui geresnių paveldimų savybių padidės tikimybė, kad jis gyvens ilgiau, kokybiškiau, ir susilauks daugiau palikuonių.
   DNR nėra lošimų automatas nuolatos keičiantis savo svarbiausių azoto bazių sekas. Priešingai, tai labai konservatyvi struktūra ir labai gerai apsaugota nuo atsitiktinių pokyčių. DNR yra chemiškai stabili molekulė, jos aktyvios bazės yra invertuotos į dvigubos spiralės vidų ir apsaugotos inertišku fosfatų ir deoksiribozės karkasu, sujungtu fosfodiesterinėmis jungtimis. Pati DNR saugoma eukarioto branduolyje – savotiškoje ląstelės tvirtovėje net už dviejų sienų. Laikas įrodė, kad DNR struktūra gerai išsilaikiusiuose kauluose nesuiro per šimtus ir net tūkstančius metų. Seniausia DNR, kurios nukleotidų seką pavyko nustatyti, priklauso (žinoma, jeigu nėra naujų atradimų) prieš 700 000 metų Kanadoje gyvenusiam arkliui. Tenykštis šaltis neleido DNR molekulei suirti. Nesenai paaiškėjo, kad senų DNR fragmentų galima rasti ir grunte.
   Jeigu DNR netektų savo stabilumo rūšys greitai išsigimtų ir išnyktų. Taip kaip nuo prasmingo teksto byrančios raidės virsta nesąmoningu raidžių kratiniu, o ne dar geresniu kūriniu. Jeigu DNR nuolatos bet kaip keistus – tai gyvybė apskritai būtų neįmanoma.

10. 

    Stasys 29 gruodžio, 2024Atsakyti

    Velnio kapelionas

    Tai kas gi Žemėje sukūrė Gyvybės Failą? Vieni sako – Dievas (Protas), kiti – Atsitiktinumas (Evoliucija, Gamta).
    O gal Jo niekas neparašė? Gal tai buvo, yra ir bus! Per amžių amžius, amen! Šiandien fizikai kategoriškai teigia, jog informacijos negalima nei sunaikinti, nei sukurti!! Vienu metu atrodė, jog tai negalioja juodajai skylei. „Juodoji skylė šalia savo įvykių horizonto kuria Hawkingo radiaciją, ja yra užkoduota visa informacija apie buvusią žvaigždę: jos atomų tipą ir vietą. Kaip pirmosios BBC radijo stoties bangose (bangomis aut. past.) yra užkoduota informacija apie popmuziką.“ (Pagal Marcus Chown. Kaip paprastai paaiškinti pasaulį. V., 2014. P.305.)
    1859 metais Darvinas išleido savo knygą Rūšių kilmė. Jis teigė, jog gyvų organizmų pokyčiai atsiranda dėl atsitiktinių paveldimų mutacijų, o toliau viską lemia tų neplanuotų pokyčių nauda arba žala. Vertingos mutacijos plinta, nes tas mutacijas patyrusių organizmų išlieka daugiau. Tad bėgant laikui įsivyrauja sėkmingiau pakitę palikuonys. Tie kas patiria žalingas mutacijas, palaipsniui išnyksta.
    „Natūraliosios atrankos teorija yra pagrįsta įsitikinimu, kad kiekvienas naujas varietetas ir pagaliau kiekviena nauja rūšis susidaro ir išsilaiko dėl to, kad turi kokį nors pranašumą prieš tuos su kuriais varžosi, ir čia beveik neišvengiama pasekmė – mažiau prisitaikiusių formų išmirimas.“ (Charles Darwin. Rūšių atsiradimas. K., 2017. (1859.) P. 425.) Darvino citatos esmė: įsitikinimas, kad naujos rūšys susidaro dėl atsitiktinių pranašumų.
    Savo minčių Darvinas neskubėjo skelbti viešai. Jis puikiai suprato, kad nuo pjedestalo verčia Dievą, o Jo vietoje siūlo natūralią atranką, kuri veikia be plano (tikslo), aklai ir negailestingai. Tačiau, matyt, tai Darvinui atrodė arčiau tiesos nei Šventojo Rašto žodžiai.
    „Darwinui jo paties idėjos nuolat nedavė ramybės. Jis save vadino „velnio kapelionu“ ir sakė, kad paskelbęs šią teoriją jautėsi „lyg išpažindamas žmogžudystę“. Be to, žinojo, kad tai labai žeidžia jo mylimą ir pamaldžią žmoną.“ (Bill Bryson. Trumpa istorija beveik apie viską. V., 2017 – 2013. P. 397.)
    Štai ką apie evoliuciją sakė jaunas (gimęs 1976) istorijos mokslų daktaras baigęs Oksfordo universitetą. „Kiek mums yra žinoma – laikantis grynai mokslinio požiūrio – žmogaus gyvenimas yra visiškai beprasmis. Žmonės yra aklo evoliucijos proceso, kuris rutuliojasi be jokio tikslo padarinys. Mūsų veiksmai nėra kokio nors dieviško kosminio plano dalis. (…) Taigi, bet kokia prasmė, kuria žmonės savo gyvenimui suteikia, tėra iliuzija. (Yuval Noah Harari. Sapiens. Gglausta žmonijos istorija. V., 2016. P. 362.)
    „Jeigu žmonės viduramžiais tikėjo amžinos palaimos pažadu pomirtiniame gyvenime, jų gyvenimas jiems greičiausiai atrodė daug prasmingesnis ir vertesnis nei netikintiems šių laikų žmonėms, kurie ateityje gali tikėtis tik visiškos ir beprasmės užmaršties.“ (Ten pat. P. 362.)
    Kaip matote evoliucijos teorija neatsiejama nuo ateistinės pasaulėžiūros, nuo pesimistinės žmogaus gyvenimo prasmės ir tikslo sampratos. Jeigu nematyčiau knygos leidimo metų sakyčiau, kad šios citatos parašytos kokiais 1950 – 1960 metais Tarybų Sąjungoje. Iš tikrųjų nėra ko stebėtis – juk kiekviena žmonių karta Civilizacijos (Dievo) turi mokytis iš naujo. Ir jeigu jaunas žmogus apsiriboja tik tuo ką jam kalė mokykloje, vėliau universitete – tai jam jokių abejonių dėl to ką girdėjo nekyla.

    Entropija

    Jeigu Žemėje staiga dingtų visi žmonės tai po 100 metų imtų griūti stogai, sienos, tiltai… Po 1000 metų surūdys metalinės konstrukcijos (t. tarpe ir Eifelio bokštas), išnyks žmogaus sukelta cheminė tarša. O po 10 000 metų kraštovaizdyje išvis nesimatys mūsų veiklos pėdsakų. Beje, piramidės dar tebestovės. Tokia žinia pateikta žurnale Iliustruotasis mokslas (2020. Nr. 2.) Tai vadinasi entropija (vis didėjanti netvarka). Priešingai, kad kas nors savaime pasistatys būti negali.
    Kai gyvi organizmai miršta – jie pradeda irti iki elementarių neorganinių junginių, pvz., CO2 ar H2O. Plėšrūnai, vabzdžiai, grybai, bakterijos tai padeda padaryti greičiau. „19Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk tu dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ (Šventasis Raštas. V., 1998. Pr. 3.) Tai taip pat entropija (vis didėjanti netvarka).
    Kad atomai gamtoje savaime jungtųsi į vis sudėtingesnes organines molekules (iki baltymo ar RNR) niekam neteko stebėti. Savaiminis pirmosios, kad ir pačios paprasčiausios ląstelės atsiradimas ir tolesnis nepaliaujamas gyvų organizmų sudėtingėjimas (evoliucija) entropijos dėsniui prieštarauja. Žemės biosferos atsiradimas – veiksmas priešingas entropijai, civilizacijos kūrimas – taip pat.
    Chaosas – natūraliausia ir saugiausia materijos būsena. Šią būseną keičia žmogus ir tie kurie sukūrė gyvybę, mus, o gal ir Visatą. „Po trilijonų metų visos žvaigždės išnaudos savo branduolinį kurą ir užges. Šį niūrų laikotarpį išgyvens tik juodosios skylės. Bet net ir jos ilgainiui turės išgaruoti, ir nebeliks nieko daugiau, tik dreifuojanti subatominių dalelių jūra.“ (Michio Kaku. Dieviškoji lygtis. V., 2021. P. 111.) Tai irgi panašu į entropiją. Vadinasi mūsų Visata taip pat dirbtinė – ne atsitiktinių įvykių, o Proto kūrinys. Juo labiau, kad ji turėjo pradžią, kurią vadiname Didžiuoju sprogimu.
    Antrasis termodinamikos dėsnis prieštarauja ir evoliucijos teorijai, ir materialistinei pasaulėžiūrai. Tai lyg rakštis minkštoj vietoj, bet patogiausia ir saugiausia į ją nekreipti dėmesio. „Keturi mokslininkai pasiūlė naują biologijos ir termodinamikos dėsnį, pavadintą galima gretutine teorija. Ši teorija teigia, kad evoliucija per mutacijas ir lytinį dauginimąsi atrenka tik pačias tinkamiausias biomolekules, iš jų sukoncentruojamos visos specializuotos ląstelės ir organai, sukuriantys itin sudėtingus ir labai tvarkingus organizmus.
    Ši teorija panaikina prieštaravimą tarp gyvybės evoliucijos ir visuotinio termodinamikos dėsnio, susijusio su vis didėjančia netvarka (entropija).“ (Gyvybė suformavo visatą / Iliustruotasis mokslas. 2023. Nr. P. 64.)
    „Keturi mokslininkai neslepia, jog neturi jokių savo hipotezę pagrindžiančių įrodymų. Tačiau jei jie yra teisūs, tai iš esmės pakeis biologijos ir astronomijos sąryšį ir duos pradžią naujai šimtmečio mokslo sričiai – biokosmologijai.“ (Ten pat. P. 64.)
    Neįrodytos teorijos tikslas paneigti prieštaravimą tarp evoliucijos teorijos ir antrojo termodinamikos dėsnio?? Tai didžiausias mūsų laikmečio neatitikimas, tik jis vis „užmirštamas“.
    Štai ką man parašė filosofijos mokslų daktaras Bronius Kuzmickas. „Fizikai gerai žino antrąjį termodinamikos, kitaip vadinamą entropijos, dėsnį. Pagal jį mažiau tikėtinos sistemos turi polinkį pereiti į labiau tikėtinas sistemas. Kitaip tariant sudėtingesnės, aukštesnės būsenos palaipsniui pereina į paprastesnes. Pvz., neprižiūrimas namas sugriūna; mechanizmas – dėvisi ir genda; gyvas organizmas – sensta, silpsta ir miršta; žvaigždės – gesta ir pan.
    Tačiau tuo pat metu vyksta ir priešingos krypties pokyčiai, nuo paprastesnio link sudėtingesnio: užsimezga vienaląstė gyvybė, vėliau daugialąstė, atsiranda Homo sapiens sapiens, statomi miestai, kuriasi civilizacijos ir pan. Pagal antrąjį termodinamikos dėsnį taip vykti negali. Nėra jokios būtinybės būti sudėtingesniam ir tobulesniam. Kuo paprastesnė materijos būsena – tuo ji saugesnė ir yra mažiau pažeidžiama. Jėga, lemianti pokyčius nuo žemesnio link aukštesnio, kaip taisyklė, siejama su Dievo arba žmogaus veikla. Sudužęs puodelis savaime nesusilipdys – toks entropijos dėsnis! Tik žmogus arba Dievas sudužusį puodelį gali sulipdyti.“
    Entropijos sąvoką 1865 metais įvedė Ciuriko universiteto fizikas Rudolfas Klauzijus (R. J. E. Clausius). Bet tai įvyko jau po Darvino teorijos paskelbimo. Priminsiu, jog evoliucija teorija teigia, kad gyvybė atsirado ir tobulėjo be aukštesnių jėgų įsikišimo.
    Gyvybę galima drąsiai apibūdinti kaip anomaliją, nes natūrali (savaiminė) materijos būsena – chaosas (netvarka). Mokslininkai tai vadina entropija. Po lytinių ląstelių susijungimo, kuomet pradeda vystytis naujas organizmas atomai ima stoti į labai griežtai suprojektuotas pozicijas taip suformuodami konkrečias struktūras, atliekančias įvairias gyvybines funkcijas, pvz.,: žarnas, kojas, sparnus, kailį, plaučius, kepenis, širdį…
    Gyvybė – tai chaoso priešingybė. Gyvi organizmai – energetiškai atviros sistemos, kurios keičiantis aplinkos sąlygoms išlaiko tą pačią būseną, pvz., stabilią kūno temperatūrą, vienodą deguonies ar gliukozės kiekį kraujyje… Gyvo organizmo gebėjimas palaikyti pastovią kūno terpę (nuo ko priklauso optimali organų veikla) vadinama homeostaze. Gyvos būtybės fiziologija mažina išorinių veiksnių poveikį ir tarnauja padarytos žalos kompensavimui. Visi organizmai su aplinka vykdo medžiagų ir energijos mainus taip savo kūne palaikydamos minimalų entropijos lygį.
    Antrasis termodinamikos dėsnis sako, jog šaltesnis kūnas savo energijos niekada neatiduos šiltesniam. Viskas vyksta priešingai kol abiejų kūnų temperatūros susivienodina. Šiltakraujai gyvūnai taip pat nėra išimtis, būdami šiltesni už aplinką jie savo šilumą tik praranda, tačiau energijos netektį jie geba kompensuoti. Bet jų pačių atsiradimas Žemėje šiam dėsniui prieštarauja.
    Gyvų organizmų entropijos kiekis palaipsniui didėja: yra jų vidinė struktūra, silpsta metabolinės funkcijos, nebepakanka energijos ir informacijos sugrįžti į stabilią būseną. Paprastai kalbant organizmai sensta, pvz., žmogui ima gesti dantys, galiausiai juos reikia pašalinti, o nauji dantys neišdyksta.
    Entropijos palydovai atsitiktinumai, informacijos praradimai ir negrįžtami pokyčiai. Tai procesas priešingas kūrybai ir tobulėjimui, tame tarpe ir informuotų polimerų (DNR, RNR, baltymų…) atsiradimui! Entropijos sąvoką galima naudoti mirties sinonimu.
    Ši realybė byloja, kad gyvybė negalėjo nei savaime atsirasti, nei savaime tapti vis sudėtingesnė – nes tai prieštarauja fundamentaliam entropijos dėsniui. Entropijos poveikiui gyvi organizmai geba priešintis, tačiau tik DNR programos nustatytą laiką. Entropija rodo įvykių (laiko) kryptį: mes būname jauni, po to suaugę, vėliau senstame, bet vėl jaunėti neturime jokio šanso.
    Ar tai rodo, kad gyvybė (DNR) yra ir laiko sąvokos priežastis? Aristotelis (384 – 322 m. pr. Kr.) mokė, kad laikas priklauso nuo pokyčių. Be pokyčių laiko sąvoka paprasčiausiai neegzistuotų. Ir jeigu mūsų organizme nevyktų permainos, kurias mes vadiname senatve, – tai mums laikas neturėtų jokios prasmės. Kadangi visų gyvų padarų (t. tarpe ir mūsų) dienos suskaičiuotos tai mums laiko fiksavimas yra labai svarbus.
    Knygos gale siūlau paskaityti priedą D Apie laiką.
    Ar be Programuotojo vienaląsčiai organizmai negalėjo tapti daugialąsčiais? Pvz., žmogaus kūną sudaro trilijonai ląstelių, jų koordinavimo mechanizmas turi būti neįtikėtinas. Bet kai (pvz., dėl radiacijos) sugadinama ląstelę valdanti programa (pažeidžiama jos DNR) prasideda grįžimas į vienaląstę būseną. Vėžys – entropijos vaisius, griaunantis daugialąstę struktūrą, tokia yra natūrali (savaiminė) materijos kitimo kryptis vedanti ne į sudėtingumą, bet į paprastumą.
    Visus iki čia išsakytus faktus apibendrinsiu Broniaus Kuzmicko žodžiais. „Pagal evoliucijos teoriją išeina, kad savaiminis gyvybės atsiradimas iš negyvosios materijos buvo virtinė aklų neįtikėtinų atsitiktinumų. Kodėl taip atsitiko? Juk negyvoji materija yra pilnai pakankama sau pačiai, jai nėra „jokio reikalo“ gimdyti kažką aukštesnio ir sudėtingesnio už save pačią. Tas pats pasakytina ir apie mąstančios gyvybės evoliuciją iš nemąstančios. Juk paprasti instinktyvūs padarai geriau prisitaikę prie gamtos. Instinktai neklysta, tik žmogaus protas gali klysti. Tai logiškai veda prie minties, kad evoliucija, jeigu priimame šią idėją, vyko kryptingai ir tikslingai, iš už gamtos esančio šaltinio.“

11. 

    Stasys 3 sausio, 2025Atsakyti

    Apie pokyčius, kurie nekeičia rūšį

    Skirtingos geno formos, lemiančios įvairių požymių alternatyvias išraiškas, vadinamos aleliais. Jie būna tose pačiose porinių (homologinių) chromosomų vietose (lokuse). Mejozės metu aleliai visuomet patenka į skirtingas gametas – lytines ląsteles, turinčias viengubą genų rinkinį.
    Pvz., žirniai su baltais ir violetiniais žiedais, su lygiomis ir raukšlėtomis sėklomis. Žmogaus kraujo grupes lemia trys aleliniai genai: IA ir IB yra dominantiniai, IO yra recesyvinis. Genotipai IAIA ir IAIO lemia A kraujo grupę, IBIB ir IBIO – B kraujo grupę, IAIB – AB kraujo grupę, IOIO – nulinę kraujo grupę.
    Tamsūs garbanoti plaukai, nusmailėjusi plaukų linija virš kaktos, nepriaugę ausų speneliai, strazdanos, duobutės skruostuose, rudos akys, dešiniarankiškumas – žmogaus dominuojančių požymių pavyzdžiai. Šviesūs tiesūs plaukai, priaugę ausų speneliai, veidas be strazdanų ir duobučių skruostuose, mėlynos akys, kairiarankiškumas – nustelbiamieji požymiai. Visa tai tik maža dalis žmogaus genomo įvairovės. Kaip matote aleliai paprastai susiję su alternatyviomis ir mažiau svarbiomis rūšies savybėmis. Bet ir šie, neesminiai skirtumai, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali lemti gyvenimą arba mirtį.
    Havajų svirplių istorija laikoma pavyzdžiu, kuris buktai įrodo, kad evoliucija gali vykti netgi labai sparčiai. „Laukiniai svirpliai Teleogryllus oceanicus į Havajų salyną atkeliavo prieš gerą šimtmetį ir ten greitai išplito. Tačiau jų ramus gyvenimas baigėsi, kai salose atsirado kitas svetimšalis – musė Ormia ochracea. Ši musė pasižymi jautria klausa, ji išgirsta griežiančius svirplių patinėlius ir juose sudeda savo kiaušinėlius… Svirplių populiacija, dėl juos parazituojančių musių, ėmė sparčiai nykti. 2001 metais Kauai saloje biologams pavyko aptikti tik vieną griežiantį svirplį.
    Bet 2003 metais Kauai saloje vėl gyveno daug svirplių… tik jie jau buvo nebylūs.“ (Pagal Natūraliosios atrankos mechanizmas – greitas / Iliustruotasis mokslas. 2010, Nr. 4. P. 56, 57.)
    Iš pirmo žvilgsnio tai nenuginčijamas evoliucijos teorijos įrodymas? Išliko tinkamesni (geriau prisitaikę) prie naujų (pasikeitusių) aplinkos sąlygų. Tačiau klaidinga manyti, kad svirplių sparnų „stygos“ ėmė menkti dėl atrankos. Natūralioji atranka nieko nekeičia, ji gali tik atrinkti. Su sąlyga, kad atrinkti yra iš ko. Šiuo atveju ji ir atrinko alternatyvią geno versiją, kuri daro svirplius su iki galo neišsivysčiusiomis sparnų gyslomis. Išliko ir vienas kitas griežikas, nes jis turėjo alelį, patrauklų patelėms.
    Viskas prasidėjo nuo staiga pasikeitusios aplinkos – nuo musės Ormia ochracea atsiradimo. Jeigu aplinka nebūtų radikaliai pasikeitusi, tokia geno versija nebūtų atrinkta ir paplitusi!
    Natūralioji atranka nėra evoliucijos priežastis. Teisingai pastebėjo Jonas Grigas, „kad būtų iš ko atsirinkti, tie geresni gyvūnai jau turi gyventi“. (Kiek trunka sekundė. V., 2012. P. 100.) Jonas Grigas VU profesorius emeritas, habilituotas fizinių mokslų daktaras.
    „Natūralioji atranka atsitiktinai atsiradusius esamomis sąlygomis naudingus požymius įtvirtina ir nulemia progresyvią evoliucijos kryptį.“ (Natkevičaitė-Ivanauskienė M. Natūraliosios atrankos teorija / Mokslas ir gyvenimas. 1987, Nr. 7. P. 9.) Tylusis svirplys – progresas ar regresas?
    Pietų ir Centrinės Amerikos upeliuose gausu mūsų akvariumų gyventojų – nepaprastai ryškių spalvų smulkių žuvyčių gupių (Poecilia reticulata). Kai mokslininkai į gupių vandenis, paleido lydekų, puošnios žuvelės per kelias kartas ėmė blukti. Mokslininkai, upely užveisę plėšrūnus, smarkiai pakeitė gupių aplinką. Laimei, buvo gupių turinčių ir maskuojančių spalvų alelius.
    Iki pramonės revoliucijos Anglijoje vyravo šviesūs beržiniai šeriasprindžiai (Biston betularia). Tarp jų pasitaikydavo ir pavienių tamsių egzempliorių. Ant beržų kamienų šviesieji buvo praktiškai nematomi. Dėl to šiuos drugius rečiau pastebėdavo paukščiai ir jų mažiau sulesdavo. Suklestėjus sunkiajai pramonei situacija pasikeitė. Medžių kamienai nuo suodžių patamsėjo, todėl šviesūs drugiai tapo gerai matomi paukščiams, o tamsūs atvirkščiai. Tuomet įsivyravo tamsūs beržiniai šeriasprindžiai.
    Minėti naktiniai drugiai gausūs ir Lietuvoje, jie priklauso sprindžių šeimai. Šios šeimos drugių lervos keliauja sprindžiuodamos: stojasi ant užpakalinių kojų ir tiesiasi į priekį, tuomet stojasi ant priekinių kojų ir kūprinasi.
    Beržinių šeriasprindžių istorija – klasikinis evoliucijos teorijos įrodymo pavyzdys, naudojamas jau daug metų. Tačiau beržinių šeriasprindžių populiacijos pokyčių priežastis ne evoliucija, o dvi alternatyvios to paties geno versijos, darančios drugį arba blondinu, arba brunetu ir aplinkos pokyčiai.

    ———- . ———-

    Priminsiu kaip atsiranda fenotipų įvairovė. Pvz., formuojantis žmogaus gametoms (lytinėms ląstelėms) porinės chromosomos keliauja į priešingus ląstelės polius atsitiktine tvarka. Dėl to gali susidaryti 223 (du pakelti 23 laipsniu, 8 388 608) skirtingi genotipai. 23 – viengubas žmogaus chromosomų skaičius. 2 – to paties geno skirtingų versijų skaičius, kas atitinka du skirtingus ženklus. Vien tai reiškia, kad iš kelių milijardų vyriškų lytinių ląstelių ir iš šimtų moteriškų lytinių ląstelių, pasigaminančių per visą vaisingą žmogaus gyvenimą, pasitaikys labai nedaug vienodų.
    Lytinio dauginimosi metu susidariusi zigota gauna abiejų tėvų viengubus chromosomų rinkinius ir čia galimi jau (223)2 = 246 skirtingi chromosomų deriniai. Du paketi 46-uoju laipsniu, suapvalinus 70 368 744 000 000. Palyginkime: 2022-11-15 žmonių skaičius Žemės planetoje perkopė 8 milijardus, o žmogaus genetinės įvairovės potencialas 70,368744 trilijonai. Tačiau antrasis skaičius dar neatspindi apkeistuose neseserinių chromatidžių fragmentuose įvykusių alelinių genų mainų, vadinamų rekombinacijomis. Individai, turintys naujus genų derinius, vadinami rekombinantais, o jų fenotipai rekombinantiniais. Dėl to dviejų visiškai vienodų žmonių negali būti.
    Vaisinės muselės (Drosophila melanogaster) diploidiniame rinkinyje tėra 8 chromosomos, tad jos zigotoje galimi tik 28 skirtingi chromosomų deriniai.
    Didžiulė įvairovė rūšies viduje yra genetiškai užprogramuota. Jos narių skirtumai užtikrina harmoniją. Jeigu mes visi būtume absoliučiai tokie pat – būtų labai sunku pasidalyti darbais, neegzistuotų tokia menų ir sportų įvairovė…
    „Negi gamta tokį svarbų reiškinį, kaip organizmų kintamumas, „patikėjo“ tik atsitiktinumų valdomiems įvykiams? „Tyliąja“ sensacija būtų galima pavadinti tai, kas dabar neabejotinai įrodyta: kintamumas yra genetiškai užprogramuotas ir perduodamas palikuonims. Šis vienas reikšmingiausių nūdienos atradimų „įslinko“ be mokslinei sensacijai būdingo triukšmo. Be to, tai ne vienas atradimas, o visa jų serija…“ (Rančelis V. Neatsitiktiniai atsitiktinumai / Mokslas ir gyvenimas. 1986. Nr. 2. P. 15.)
    Kodėl tyliai nesunku suprasti. Jeigu kintamumas užprogramuotas vadinasi turėjo būti ir Programuotojas, kuris ne tik sukūrė gyvybę, bet ir padarė ją plastišką, t. yra gebančią prisitaikyti. Deja, užprogramuotas kintamumas turi savo ribas ir ne visada gali išgelbėti konkrečią rūšį. Dėl to daug gyvybės formų Žemėje sparčiai nyksta arba jau išnyko.
    Nors lytiškai besidauginančių eukariotų palikuonys, dėl ką tik minėtų priežasčių, visuomet daugiau ar mažiau skiriasi nuo savo tėvų, tačiau tai nėra kryptingi pokyčiai, per ilgą laiką suformuojantys naujas rūšis, gentis, o juo labiau klases ar tipus. Darvino pateiktas pavyzdys – Galapagų salų kikiliai – buvo truputi skirtingi, nes gyveno skirtingose sąlygose. Tačiau jie taip ir liko kikiliais. Šiandien mokslininkai pastebi, kad dėl žmogaus ūkinės veiklos vienodėjant gamtinėms sąlygoms (biogeocenozėms) Galapagų kikilių snapai panašėja.
    Nedideli (kosmetiniai) gripo virusų pokyčiai įvyksta kaskart kai virusai replikuojasi. Tai baltymų hemagliutinino ir neuraminidazės (esančių ant virusų išorinio kiauto) transformacijos. Ir to užtenka, kad mūsų ar gyvūno imuninė sistema „persirengusio“ viruso neatpažintų. Todėl žmonės, paukščiai ar žinduoliai gali ne vieną kartą susirgti gripu. Tačiau tai virusų išgyvenimo strategija, o ne virusų pokyčiai link sudėtingesnių gyvybės formų.
    Priminsiu, kad be šeimininko ląstelės virusas negali daugintis. Jam yra gyvybiškai svarbu apgauti šeimininko imuninę sistemą. Kasmet kuriami skiepai prieš naujas gripo versijas. Tačiau kitais metais jie dažnai būna nebeveiksmingi, nes viruso maskuotė jau būna pasikeitusi. Skiepijamo dėka mūsų organizmas įgyja priešvirusinių antikūnų formules. Jeigu viruso tipas nežinomas, kova su juo trunka ilgiau, nes veiksmingą antikūną tenka išrasti.
    Šiandien matome, kaip bakterijos darosi vis atsparesnės antibiotikams, kaip kenkėjų nebesunaikina senieji insekticidai, o piktžolės atsigauna po vis didesnių herbicidų dozių. Tačiau visko pradžia buvo aplinkos pokyčiai, kuriuos lėmė antibiotikų, insekticidų ir herbicidų naudojimas. Įsivyravo tie organizmai, kurių alelių kombinacijos padėjo mažiausiai nukentėti nuo aplinkos permainų.
    Kaip neišnyksta ištrintos kompiuterinės laikmenos – jos tik blokuojamos ir tik pakeistos dingsta negrįžtamai, – taip ir nenaudojami genai neprarandami visam laikui. Nors šie genai ir nebūna aktyvūs, jie vis tiek kopijuojami ląstelei dalijantis. Todėl anksčiau ar vėliau tokie genai gali „pabusti“ ir įtakoti organizmo pokyčius. „Nieko neveikiančius“ genus galima aktyvuoti dirbtinai. Pvz., mokslininkams pavyko viščiuko audinį paveikti taip, kad jam ėmė formuotis dantys. Kiekvienas organizmas turi milžinišką kiekį ilgai nenaudotų, tačiau niekur nedingusių duomenų apie galimas kūno dalis ir savybes. Todėl daug organizmų sugebėjo išgyventi nemažus aplinkos pokyčius, nes prireikus informacijos apie kokį nors organą ar funkciją jie ją rasdavo populiacijos genų „banke“.
    Nenaudojamais DNR failais galima paaiškinti gyvūnų raidos keistenybes, kai tam tikri požymiai tai išnyksta, tai vėl atsiranda. Štai vabzdžių (Insecta) būrio gyvalazdės (Phasmatodea) net kelis kartus buvo likusios be sparnų. Dieną nejudrios gyvalazdės tampa aktyviomis naktį. Be maskuotės nuo plėšrūnų jos ginasi dygliais, ryškiais sparnais, nuodingais hemolimfos lašeliais arba išpurkšdamos aitrų sekretą.
    „Miegančius“ genus „pažadina“ aplinkos pokyčiai. Pvz., vėžlių lytis priklauso nuo smėlio, kuriame bręsta kiaušinėliai, temperatūros. Dėl šiltėjančio klimato ženkliai daugėja moteriškos lyties jauniklių. Kai šaltis aktyvuoja tam tikrus genus keičiasi kailio spalva, tankumas, o riebalų sluoksnis po juo storėja.
    Aksolotlis – uodeguotojų varliagyvių ambistomų (Ambystoma mexicanum) lerva. Jo unikalumas tame, jog gali daugintis ir lervos stadijoje, šis reiškinys vadinamas neotenija. Aksolotlis gyvena vandenyje, jis panašus į milžinišką drakoniškos išvaizdos tritoną, užauga iki 30 cm ilgio. Nelaisvėje aksolotlis gyvena 10 – 15 metų, nesunkiai veisiamas. Auga labai nevienodai, esant menkiausiai galimybei didesnės lervos suėda savo mažesnius brolius ir seseris. Gamtoje ambistomos gyvena tik centrinėje Meksikoje. Jeigu vanduo išdžiūsta jo lerva (aksolotlis) virsta ambistoma: dingsta žiaunos, keičiasi kūno forma ir spalva. Ambistoma panaši į neryškių spalvų salamandrą, gyvena 5 – 7 metus.
    Kai vandenyje yra daug dumblių kai kurių rupūžių buožgalviams būdingos mažos burnos ir ilgi virškinimo organai, pritaikyti augaliniam maistui. Bet jeigu maisto nepakanka, šiems buožgalviams išauga dantyti nasrai ir galingi žandikaulių raumenys. Tuomet jie pradeda maitintis vieni kitais. Žinoma, rupūžių bus mažiau, bet nė vienas buožgalvis nemirs iš bado.
    „Biologai atrado naują galingą evoliucijos veiksnį, kuris žolėdžius paverčia nuožmiais plėšrūnais.“ (Iliustruotasis mokslas / Alkani buožgalviai tampa aršiais kanibalais. 2019. Nr. 4. P. 8.) Bet tai minėtų rupūžių rūšių savybės (požymiai), o ne jų evoliucija. Nepalankios aplinkos sąlygos įjungia iki tol neveikusius genus. Alkis ne tik buožgalvius, bet ir žmones gali paversti kanibalais. Tik juokinga, kad noras pavalgyti vadinamas „nauju galingu evoliucijos veiksniu“? Tai eilinis bandymas paslėpti evoliucijos teorijos negalią.
    Tokia rupūžių buožgalvių metamorfozė (kai susidaro jiems nepalankios sąlygos) akivaizdžiai rodo, kad rupūžių genetinės programos tikslas yra išsaugoti ne atskirą individą, o rūšį. Bet pagal evoliucijos teoriją to negali būti!! Savybės, naudingos kitiems, o ne pačiam organizmui, negali būti perduotos atrankos būdu.
    „Evoliucija atrenka genus taip, kad padėtų individams ir jų palikuonims, o ne visai grupei ar rūšiai. Jei vyksta grupių atranka, nevyksta evoliucija. Garsiajame atkirtyje grupinės atrankos gynėjams Oksfordo evoliucionistas Richardas Dawkinsas atmetė ją kaip „piktybišką dundukų iškrypimą.“ (Michael Brooks. 13 protu nesuvokiamų dalykų. V., 2013. P. 166.)
    „Klaidinga prielaida, kad evioliucijoje svarbiausia tai, kas gerai rūšiai (arba grupei), o ne tai, kas gerai individui (arba genui).“ (Richard Dawkins. Savanaudis genas. V., 2021. P. 28.)
    Tegu kalba faktai, o ne emocijos. Kai maisto būna pakankamai apvaliųjų kirmėlių (arba nematodų) Caenorhabditis elegans patelė padeda kiaušinėlius ir gyvena sau toliau. Bet jeigu maisto trūksta ji kiaušinėlius laiko savyje. Joje išsiritę jaunikliai motiną suryja iš vidaus. Mokslininkai išsiaiškino ir geną, kuris gali lemti savižudišką kirmėlės elgseną. Kas gali akivaizdžiau byloti apie programą, kuri rūpinasi ne atskiro individo, o rūšies išlikimu?
    Pagal Darviną visos gyvybės formos nuolatos po truputi keičiasi ir tobulėja. Tad jeigu evoliucijos teorija teisinga tai nenuneigiamų įrodymų turėjo būti begalinė daugybė ir jie turėjo būti akivaizdžiai matomi kiekviename žingsnyje. Tačiau yra priešingai, evoliucijos teoriją palaikantiems šių faktų labai trūksta. Didžioji dalis evoliucijos pavyzdžių naudojami jau ne pirmą šimtmetį, nes kitų paprasčiausiai nėra.

    ———- . ———-

    O kaip selekcininkai išveda naujas naminių gyvūnų veisles ar dekoratyvinių augalų formas? Jie kryžmina ir atrenka pageidaujamas savybes arba požymius, tačiau jie nieko nekuria. „Bet svarbiausia sąlyga, turbūt, yra ta, kad gyvulys ar augalas turėtų žmogui tokią vertę, jog šis akylai sektų kiekvieną, kad ir mažiausią, jo ypatybių ar sandaros nukrypimą.“ (Charles Darwin. Rūšių atsiradimas. K., 2017. (1859.) P. 130.)
    Prisipažinkime, mes norimų pokyčių kol kas įtakoti nemokame. Iki šiol nesugebame tikslingai keisti DNR ir naudojomės tik ja (ne joje ar jos) užprogramuotais įvairovės vaisiais. Pvz., galime tik pasvajoti apie namines vištas, kurios dėtų apvalius (ne elipsės formos) raudonos spalvos kiaušinius ir turėtų ne raudonas, o geltonas skiauteres be „iškirpimų“.
    Atranka paprastai vykdoma pagal kurį nors vieną ar du požymius. Bet jeigu reikėtų vištų selekciją vykdyti pagal norimą kiaušinio spalvą ir formą, jų skiauterės spalvą ir formą, ir t. toliau (pagal daug požymių) pamatytume, kad misija neįmanoma.
    Tas pats galioja ir natūraliajai atrankai. Mums „įkaltas“ tikrovėje neegzistuojantis, atrankos pagal vieną požymį variantas. Toliau tokios atrankos pavyzdys. „Antai žirafa ilgą kaklą gavo dėl konkurencijos tarp senovės žirafų, o ne dėl kokios nors itin sumanios būtybės užgaidos. Pirmosios ilgakaklės žirafos galėjo pasiekti daugiau maisto ir dėl to palikdavo daugiau palikuonių (…). Darvino teorija nuostabi tuo, kad paaiškina, kodėl žirafa įgijo ilgą kaklą, apsieidama be sumanaus kūrėjo vaidmens.“ (Sapiens. Glausta žmonijos istorija. V., 2016. P. 367.)
    Iš tikrųjų ilgėjantis kaklas reikalauja daug konstrukcinių sprendimų. „Senovės žirafa“ turėjo įgyti vis daugiau kaklo slankstelių, arba jie turėjo tapti žymiai ilgesni. Kad ilgakaklio gyvūno masės centras pasislinktų atgal (kad jis nevirstų) būtina pailginti priekines kojas. Kad kraujas pasiektų „antrame aukšte“ esančias smegenis reikia galingesnio „siurblio“ ir stipresnių kraujagyslių…
    Žirafos, kaip visi žinduoliai, turi 7 kaklo slankstelius, tik jie ilgesni. Žirafos priekinės kojos 10% ilgesnės nei užpakalinės. Jos širdis sveria apie 10 kg ir plaka 170 kartų per minutę, kraujospūdis dvigubai didesnis nei kitų stambių porakanopinių. Specialūs kraujagyslių vožtuvai užtikrina stabilią kraujo apykaitą esant bet kuriai kaklo ir viso kūno padėčiai.
    Nėra vieno ilgo kaklo geno. Kartu su kaklo slanksteliais turi ilgėti kraujagyslės, nervai, sausgyslės, raumenys, kailis. Kiek reikia pertvarkyti genų (baltymų), kad sustiprintume žinduolio širdį ir kraujagysles? Įsigilinus tampa aišku, kad kai Kažkas projektavo žirafą Jis iš karto tikslingai keitė daug genų. Plačiau šis nuostabus gyvūnas aprašytas skyrelyje Žirafa.
    Dalmantinai – šunų veislė gerai žinoma visame pasaulyje, pasižyminti baltu kailiu su rudomis arba juodomis dėmėmis. Sako, kad ši veislė išvesta Kroatijos Dalmatijos vietovėje. Ar kroatai galėjo sukurti dalmantiną? Ne, jie tik iš didžiulės šunų įvairovės galėjo atsirinkti dalmantiną. 5000 metų senumo iškasenos Egipte liudija, kad jau tuomet žmonės turėjo labai skirtingų veislių šunis, t. tarpe ir dalmantinus. Vadinasi ši šunų veislė galėjo būti ne tik atrinkta, bet ir kažkada sukurta, o vėliau išsaugota Balkanų pusiasalyje.
    1955 metais Lietuvoje skambėjo šūkis apie revoliucinį augalų ir gyvulių prigimties pertvarkymą. „Pirmasis tai padarė I. V. Mičiurinas. Jis moksliškai įrodė ir praktiškai pavaizdavo kaip žmogus gali pakeisti augalo ir gyvulio formą jam pageidaujama, naudinga kryptimi. (…) Savo atradimais Mičiurinas sudavė rimtą smūgį Veismano – Morgano – Mendelio teorijai. Kaip yra žinoma, vokiečių zoologas A. Veismanas, chromosomų teorijos autorius tvirtino, jog „paveldimoji medžiaga“ arba, kaip jis ją vadino, „gemalinė plazma“ pereidama iš kartos į kartą lieka nepakitusi. (…) Be atodairos tvirtindami, jog „paveldimoji medžiaga“ amžina ir nekintama, veismanistai neigė aplinkos įtaką organizmams.“ (I. V. Mičiurinas / Lietuvos kolūkietis. 1955. Nr. 10. P. 1.)
    Iš tiesų įgytos organizmų savybės nėra taip paprastai paveldimos. Pasaulio čempiono sūnus turi ne mažiau treniruotis kaip tėvas. O chromosomos ir yra ta paveldimoji medžiaga. Tad kokiais gi būdais I. V. Mičiurinas „keitė (pertvarkė)“ gamtą? Pagrindinis jo darbo įrankis buvo kryžminimas. Pvz., siekdamas sukurti persiką, kuris gerai derėtų ir Vidurio Rusijoje jis mėgino sukryžminti persiką su mongolišku migdolu. Kai to padaryti nepavyko garsusis sodininkas su mongolišku migdolu sukryžmino pusiau laukinį Davido persiką. O gautasis hibridas jau gana lengvai davė palikuonių su kultūrinėmis persiko veislėmis.
    Tačiau taip išvedamos ne naujos rūšys, o tik naujos veislės (tos pačios rūšies formos), pasižyminčios skirtingu atsparumu šalčiui, sausrai, užmirkimui, ligoms, kenkėjams… Gali būti, kad jos turės blogesnį skonį, kvapą, maistines savybes… Genomus galima palyginti su kortų kaladėmis. Veisėjo darbas – lošti kortomis, tik kokios iškris kortos po dviejų kaladžių sumaišymo niekas nežino.
    Dėl intensyvios šilkaverpių atrankos, trukusios daugiau kaip 5000 metų, jų lervos suka vis didesnius kokonus iš šilko gijų. Tačiau iš tokių kokonų išsiritę drugiai jau yra praradę dalį išgyvenimo instinktų. Jie nebeskraido, todėl be žmogaus pagalbos nesusiras poros. Jų lervos tapo baltos – neteko žalios, jas maskuojančios, spalvos. Toks degradavęs (suluošintas) šilkaverpis jau niekada nebegrįš į laukinę gamtą, nes prarado eilę vertingų genų.
    Pernelyg ilgai veisti šunys taip pat turi problemų. Pvz., pekinams ir buldogams sunku bėgioti, jiems trūksta deguonies, nes jų nosies kanalas per siauras. Buldogų dantys dėl per daug atsikišusio apatinio žandikaulio išsikraipė. Gamtoje jiems būtų sunku sumedžioti ir suėsti grobį. Dėl gilių kailio klosčių buldogus kamuoja bėrimai, o jų išsišovusios akys kenčia nuo uždegimų.
    Mėsiniai kalakutai sveria beveik dukart daugiau nei jų laukiniai giminaičiai. Dėl neproporcingos krūtinės jie dažnai griūna pirmyn ir negali susiporuoti. Be to mėsiniai kalakutai prarado atsparumą grybelinėms ligoms.
    Tarp galvijų augintojų labai populiarūs belgų mėlynieji ir piemontesai. Šios galvijų veislės pasižymi raumenų kalnais, bet santykinai trapiais griaučiais. Gigantiškus jautukus tenka traukti per cezario pjūvį.
    Apibendrinimas būtų toks: kai bandome kokią nors organizmo savybę vystyti nemokame to padaryti taip, kad nepakenktume kitoms jo struktūroms ir funkcijoms. O ilgakaklis gyvūnas (žirafa) gali būti tokio gebėjimo pavyzdžiu.

    ———- . ———-

    2014 metais Emorio universiteto (JAV) mokslininkai Brianas Diasas ir Kerry Ressleris paskelbė tyrimų rezultatus iš kurių buvo matyti, kad nemalonius prisiminimus galima paveldėti. Mokslininkai peliukams duodavo uostyti vyšnių aromato ir tuo pačiu metu jų pėdutes purtė elektros srove. Vėliau, vos užuodę vyšnias, peliukai imdavo šokinėti iš baimės, nors elektros srovė ir nebūdavo įjungta.
    Po to mokslininkai baikščiųjų pelių patinus suporavo su normaliomis pelėmis. Pastarųjų palikuonys vos tik užuodę vyšnių kvapą taip pat imdavo šokinėti iš baimės, nors prieš tai nebuvo nei uostę vyšnių aromato, nei patyrę elektros srovės poveikį. Tapo aišku, kad svarbią patirtį galima paveldėti.
    „Greičiausiai baimė paveldėta dėl to, kad stresą patiriančios smegenys ėmė gaminti mažytes molekules, tekančias su krauju ir pažyminčias genetinę medžiagą. Šis reiškinys žinomas epigenetikos pavadinimu, dėl jo, priklausomai nuo aplinkos poveikio, genų funkcijos pakeičiamos greitai ir be mutacijų, t. y. genetinis kodas išlieka nepakitęs. Epigenetika (virš genetikos) – genus aktyvuojantis ir nuslopinantis sluoksnis virš DNR.“ (Baimę galima paveldėti / Iliustruotasis mokslas. 2015. Nr. 1. P. 29. )
    Toks mechanizmas paruošia palikuonis išgyventi pavojingoje aplinkoje? Epigenetika lemia, kad karo, terorizmo, prievartos ar bado padarinius išgyvena ne tik aukos, bet ir jų vaikai bei vaikaičiai. Ištyrus 211 holokaustą patyrusių žmonių vaiką paaiškėjo, kad jų rizika kentėti nuo potrauminio streso sindromo, depresijos, nerimo, mitybos sutrikimų ar narkotikų priklausomybės yra 2 – 4 kartus didesnė nei kitų vaikų, nors tėvai jiems niekada nepasakojo apie savo išgyvenimus.
    Tyrimai rodo, kad motinų mitybos įpročiai pirmose nėštumo stadijose gali lemti jų vaikų medžiagų apykaitos savybes. Sunkmečiu gimsta daugiau mergaičių nei berniukų, o po karo – atvirkščiai. Kartais vienas identiškas dvynys suserga diabetu, Alzheimerio liga, vėžiu.., o kitas ne, nors jų genomai tokie pat. Visa tai irgi siejama su epigenetika – genų reguliavimo mechanizmu.

12. 

    Stasys 12 sausio, 2025Atsakyti

    Kaip senstančios ir mirštančios gyvybės formos užkariavo Žemę??

    Prokariotai – tai paprasčiausi organizmai: virusai, bakterijos, akritarchai, melsvadumbliai, titnagumbliai… Eukariotams priklauso dumbliai (išskyrus ką tik minėtus), grybai, aukštesnieji augalai ir gyvūnai. Panašu, kad prokariotai pasižymėjo tuo, ko vėliau neteko eukariotai – jie buvo nemirtingi. Prokarioto ląstelei pasidalijus jos vietoje atsiranda du nauji organizmai, toliau keturi, aštuoni… Bet juk pirminė ląstelė nemirė!!
    Eukariotų DNR seka tam tikra prasme taip pat nemirtinga, ji perduodama iš kartos į kartą. Tuo tarpu pagal DNR programą padarytos kūno (somatinės) ląstelės sensta, todėl iš jų sudaryti organizmai ilgai negyvena.
    Ar somatinės ląstelės sensta ir miršta todėl, kad jų genetinėje medžiagoje atsiranda vis daugiau pažeidimų, ar todėl kad jų mirtis užprogramuota? Siracido knygoje parašyta: „3nebijok mirties nuosprendžio; atsimink, kad ji apima ir tavo protėvius ir palikuonis. 4Toks yra VIEŠPATIES nuosprendis visiems kūriniams; kodėl tad tu turėtum atmesti Aukščiausiojo valią?“ (Šventasis Raštas. V., 1998. Sir. 41.)
    Kad senėjimas užprogramuotas veiksmas byloja avies Doli (Dolly) gyvenimo istorija. Doli – pirmoji pasaulyje klonuota avis. Kad ji gimtų buvo išimtas avies kiaušinėlio branduolys ir jo vietoje įdėtas suaugusios avies somatinės (tešmens) ląstelės branduolys. Taip kiaušialąstėje atsirado tik klonuojamo individo chromosomos. Modifikuota kiaušialąstė buvo implantuota į pakaitinės (surogatinės) motinos gimdą. 1996 metų liepą gimusi avytė buvo tiksli suaugusios avies kopija. 2018 metais tuo pačiu būdu buvo klonuotos pirmosios beždžionės.
    Po kelių metų paaiškėjo, kad tokios operacijos metu buvo perkeltas ir tiksintis gyvenimo laikrodis. Kai avis Doli buvo trijų metų, jos chromosomos atrodė kaip 9 metų gyvulio. 1998 metų balandį klonuota avis atsivedė savo pirmąjį ėriuką. Doli gyveno tik 6 metus. Dėl plaučių infekcijos ji buvo užmigdyta. Tokia liga būdinga senoms avims.
    Senėjimo nesustabdo ir letargo (labai gilus) miegas, iš kurio žmogaus neįmanoma pažadinti. Taip miegant prigęsta visos organizmo gyvybinės funkcijos: sulėtėja medžiagų apykaita, sumažėja arba visai dingsta reakcija į aplinkos dirgiklius… Ši būsena gali tęstis nuo kelių valandų iki dešimčių metų. Miegančiojo organizme senėjimo procesai tarytum sustoja, tačiau nubudęs žmogus sensta greičiau ir per 2 – 3 metus savo biologinį amžių pasiveja. Letargo miegas akivaizdžiai rodo, kad senėjimas ne vien organizmo dėvėjimasis, bet ir iš anksto nulemta jo pabaiga. Kad ir kaip norėtume mirties programos veikimo sustabdyti negalime.
    Dabar madingi įvairių rūšių svyrantys medeliai, kuomet aukštame stiebe įskiepijama jų forma, kurios šakelės auga žemyn. Taip suformuoti vaismedžiai (pvz., šilkmedis) iš karto ir dera, jeigu įskiepis paimtas nuo vaisius duodančio medžio.
    XX a. septinto dešimtmečio pradžioje Leonardo Hayflickas pirmasis pastebėjo, kad sveikų ląstelių negalima atkurti daugiau kaip maždaug 50 kartų. Mėginio ląstelės daug kartų sėkmingai dalijasi ir staiga nei iš šio, nei iš to miršta. Šį reiškinį aiškina telomerų teorija. Telomeros – tai nekoduojantys linijinių chromosomų galai, juose yra daug trumpų pasikartojančių sekų. Kiekvienos replikacijos metu DNR galas atsiliekančioje grandinėje sutrumpėja 50 – 210 bazių, t. yra vienu Okazaki fragmentu. Naujagimio ląstelės turi 10-12 kilobazių ilgio telomeras, seno individo jos gerokai trumpesnės. Šis reiškinys buvo pavadintas replikaciniu senėjimu. Tas pats vyksta ne tik su mėginio ląstelėmis, bet ir su gyvais organizmais. Replikacinį senėjimą patvirtino eksperimentai su žmogaus fibroblastų kultūra.
    Kodėl mokslininkai tai vadina senėjimu, o ne užprogramuotu veiksmu? Nes mirties scenarijus negali evoliucionuoti naudingų pokyčių atrankos būdu.
    „Telomerų ilgis yra kaip laikrodis, kuris rodo, kiek organizmui dar liko gyventi. Įdomu, kad egzistuoja fermentas, vadinamas telomeraze, kuris gali prailginti telomeras. Tačiau šio fermento daugumoje žmogaus ląstelių nėra, nors jis randamas, pavyzdžiui, kamieninėse ląstelėse. Užtat dauguma vėžinių ląstelių geba įjungti telomerazės gamybą, kad galėtų neribotai daugintis. Mokslininkai ieško atsakymo, ar įmanoma telomerazės pagalba prailginti telomeras ir tuo pačiu gyvenimo trukmę.“ (Aldas Pipinys. Šiuolaikiniai atsakymai į amžinus klausimus. V., 2021. P. 118; 119.)
    „Teoriškai joks žmogus neturėtų išgyventi daugiau kaip 120 metų, nes ląstelės nustoja dalintis. Visgi gyvenimo trukmės rekordas – 122 metai ir 164 dienos.“ (Genetinė revoliucija / Ar žinai kad? 2018. Nr. 26. P. 75.)
    „2019 m. molekulinės biologijos mokslininkė Maria Blasco sukūrė metodą, kaip galima pailginti pelių telomerus. (…) M. Blasco tirtos pelės, kurių telomerai pailgėjo, gyveno 24% ilgiau, buvo lieknesnės, jų cholesterolio kiekis buvo mažesnis ir joms grėsė mažesnė rizika susirgti vėžiu bei diabetu nei kitoms pelėms.“ (Ar mirtis gali būti užšaldyta? / Iliustruotasis mokslas. 2023. Nr. 3. P. 48.)
    Kai mokslininkai atrado kamienines ląsteles, galinčias sukurti bet kurį kūno audinį, atrodė, jog atsiveria neribotos perspektyvos. Bet kamienines ląsteles paversti reikiamais audiniais ar organais kol kas yra per sunki užduotis.
    Yra turtingų žmonių, kurie nori po mirties būti užšaldyti. Jie tikisi, kad mokslui gerokai pažengus juos galės atgaivinti ir išgydyti. „1972 m. amerikiečių aviacijos ir kosmoso inžinierius Fredas Chamberlainas įkūrė organizaciją „Alcor“. Nors jis jau seniai mirė, jo kūnas buvo užšaldytas skysto azoto kapsulėje, kad vieną dieną būtų atgaivintas. (…) Iki šiol apie 200 žmonių, mirusių nuo nepagydomų ligų, buvo užšaldyti „Alcor“ metaliniuose cilindruose, esančiuose Skotsdeile, Arizonos valstijoje. (…) „Alcor“ klientams pažadama tik tiek, kad jų kūnai bus užšaldyti neribotam laikui. Jie neslepia, kad šiuo metu nėra jokio būdo, kaip atšildyti ir atgaivinti užšaldytą kūną.“ (Ar mirtis gali būti užšaldyta? / Iliustruotasis mokslas. 2023. Nr. 3. P. 47.)
    Tik kur garantija, kad užšaldę žmogų sustabdome jo gyvenimo laikrodį?? Ištrinti mirties programą tikriausiai gali tik tas, kuris ją sukūrė. „26Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis.“ (Šventasis Raštas. V., 1998. 1 Kor. 15.) Tai mums pažadėta.
    Ar paprasčiau visus padaryti nemirtingais, ar atsikartojančiais? Iš ko Jūs begamintumėte savo automobilį: metalo, plastmasės ar anglies pluošto – jis anksčiau ar vėliau susidėvės. Išeitis sąlyginai paprasta: reikia turėti automobilio brėžinį ir gamyklą, kuri tą automobilį, bet kada galėtų surinkti. Turėdami brėžinį (DNR) ir gamyklą (ląstelę) Jūs bet kada galėsite pasigaminti naują automobilį (tam tikros rūšies organizmą). Be to kam laukti, kol automobilis (organizmas) visiškai susidėvės, geriau greičiau daryti jo kopiją, o senąjį automobilį (organizmą) utilizuoti. Analogiškai, kokia prasmė pasibaigus reprodukciniam amžiui rūpintis gyvų organizmų pažeidimais? Šiuo keliu ir nuėjo Dievas kurdamas genomus ir lytines ląsteles – gyvybės instrukcijas ir fabrikus.
    „Genams nėra prasmės programuoti organizmo ilgam gyvenimui, kai didelė tikimybė, kad gyvūnas žus dėl kitų priežasčių. Geriau sukurti tokį organizmą, kuris greitai subręs ir atsives palikuonių, perduodamas savo genus jiems. Netiesiogine prasme genai yra savanaudžiai, jiems labiau „rūpi“ pasklisti, o ne juos nešiojančio organizmo gerovė. Turbūt todėl biologas Ričardas Dokinsas (Richard Dawkins) vieną savo knygą taip ir pavadino – Savanaudžiai genai.“ (Aldas Pipinys. Šiuolaikiniai atsakymai į amžinus klausimus. V., 2021. P. 119; 120.) Jeigu šioje citatoje ženklą genas pakeistume į ženklą Dievas skambėtų kur kas protingiau. Dievui „nėra prasmės programuoti organizmo ilgam gyvenimui, kai didelė…“
    Dar kartą primenu, jog informacija yra ne raidėse, ne skaičiuose, ne genuose… – ji užrašoma raidėmis, skaičiais, genais… Negailestingi ne savanaudžiai genai, bet genais užrašytos instrukcijos. Kas sugalvojo ir užrašė tokias instrukcijas? Jeigu erzina žodis Dievas vadinkite Jį Pasaulio Programuotoju arba Pasaulio Protu. Ar galima nemėgti to, ko nėra. „Įsižiūrėkite bent kiek į mūsų bedievius, kaip jie Dievo neapkenčia… Tuo savo neapkentimu jie šaukte šaukia, kad Dievas yra.“ (J. Stankevičius. Dievas prigimtinio proto ir apreiškimo šviesoje. K., 1938. P. 31.)
    Pagal evoliucijos teoriją kiekvieno organizmo tikslas laimėti konkurencinę kovą ir palikti kuo daugiau savo palikuonių. Galiausiai turėjo likti sveikiausi ir stipriausi, kitaip tariant geriausiai prisitaikę. Tačiau atsitiko priešingai, Žemę užkariavo senstančios, mirštančios ir net savižudiškos gyvybės formos.
    Vos sulaukus aštuoniolikos mūsų ląstelės vis mažiau gamina baltymų kolageno ir elastino, todėl oda vis labiau raukšlėjasi ir tampa gležna. Jau po 20 gimtadienio vyro spermos ląstelės kasmet tampa 0,8% lėtesnės. Nuo septintos nėštumo savaitės iki dviejų metų vaiko organizmas per sekundę pagamina apie 1000 naujų smegenų ląstelių. Tačiau sulaukus 25 metų naujų smegenų ląstelių gamyba beveik sustoja. Visą likusį gyvenimą smegenų žievė pamažu plonėja ir problemų sprendimas užtrunka vis ilgiau.
    Daugelio rūšių aštuonkojų patelės padeda kiaušinėlius ir nustoja maitintis, tačiau savo dėtį akylai saugo ir prižiūri. Įsiritus jaunikliams patelės nugaišta. Kokį pranašumą galėjo turėti mirštančios aštuonkojės, prieš nemirštančias? Juk gyvūnai be savižudiškos programos galėjo susilaukti dar daugiau palikuonių. Aišku, kad rūšies išlikimui atskiro individo savižudiška programa po reprodukcinio periodo nedaro reikšmingos įtakos.
    „1977 metais psichologas Jerome,as Wodinsky,s pašalino ką tik kiaušinius padėjusiai aštuonkojai optines liaukas ir sustabdė badauti skatinančio hormono išsiskyrimą. Perprogramuotas gyvūnas nugyveno ilgą poreprodukcinį gyvenimą.“ (Michael Brooks. 13 protu nesuvokiamų dalykų. V., 2013. P. 198.)
    Kelių rūšių maldininko patelės apvaisinimo metu nugraužia patinui galvą. Patino sėkla neišbėga, kol jo galva ant pečių. Padėjusi kiaušinius patelė irgi nugaišta.
    Australijos sterblinė pelė gyvena vienerius metus ir dauginasi tik vieną kartą. Nepriklausomai nuo to ar patinas apvaisino patelę, ar ne jis miršta nuo inkstų nepakankamumo. 2014 metais atrasta dar viena sterblinių pelių rūšis. Šios rūšies atstovai poruojasi sulaukę 11 mėnesių, seksas trunka 12 – 14 valandų. Santykiai baigiasi patinėlių mirtimi nuo išsekimo. Jeigu patinėlis per stebuklą išgyvena jis tampa nevaisingu.
    Kai vienmetis augalas baltažiedis vairenis (Arabidopsis thaliana) subrandina vaisius, tuomet išskiria nuodus ir nuo jų žūva. Vairenis per sezoną generuoja ne vieną kartą. Kai Belgijos mokslininkai pakeitė kelis vairenio genus mažas augaliukas per 14 mėnesių užaugo į tikrą krūmą. Ar žinote, kad 1982 metais (sovietmečiu) baltažiedis vairenis buvo išaugintas nuo sėklos iki sėklos skriejant aplink Žemę? Taip buvo įrodyta, kad kosminė daržininkystė įmanoma. Bandymų metodiką ir materialią bazę paruošė Lietuvos mokslininkai.
    Europinio upinio ungurio (Anguilla anguilla) dauginimasi vis dar gaubia paslaptis. Niekas nematė jų poravimosi ir nėra jokių žinių apie apvaisintų ikrų vystymąsi į lervas. Artėjant vestuvėms unguriai palieka Europos žemyną ir dingsta Atlanto vandenyno gelmėse. Mokslininkai neįsivaizduoja kokiais keliais šie gyvūnai plaukia, tačiau jie žino, kad kitą pavasarį unguriai pasirodys rytinėje Sargaso jūros dalyje, į pietus nuo Bermudų salos. Tai reiškia, kad unguriai įveikė maždaug 7000 km atstumą, tam kad atogrąžų vandenyse išnerštų beveik 5 km gylyje. Baigiantis poravimuisi jie žūsta. Šiltajai Golfo srovei padedant ungurių lervos grįžta į tėvynę. Kelionė gali trukti net trejus metus. Pasiekusios Europos krantus lervos jau būna taip vadinamais stikliniais (žoliniais) unguriais. Traukdami į žemyno gilumą jie įveikia sunkiausias kliūtis, net sausumą.
    Eilinį kartą susiduriame su atskiro individo atžvilgiu savižudiška programa, su nepateisinamu jo jėgų (energijos) ir laiko švaistymu. Logiška, kad konkurencinę kovą turėjo laimėti vietoje neršiantys unguriai. Gal jūrose paskleisti ikrus yra saugiau ir maisto ten yra daugiau? Lašišų biologija iš šios versijos tik pasijuokia. Lašišos gyvena jūrose, o neršti plaukia į seklius ir sraunius žemynų vandenis. Alinančioje kelionėje prieš srovę jų laukia alkani plėšrūnai. Štai viename dokumentiniame filme rodoma kaip lengvai lokiai gaudo pavargusias lašišas. Kadangi tuo metu yra maisto perteklius – jie valgo tik lašišų galvas, o kitos žuvų dalys atitenka varnoms arba tiesiog tręšia mišką.
    Tokia programa, naudinga ne atskirai lašišai, bet ištisoms ekosistemoms, tame tarpe ir jose gyvenantiems žmonėms. Bet tokios altruistiškos strategijos pagal evoliucijos mokslą negali būti – viską turėjo lemti konkrečiam organizmui (o ne jo vaikams ar aplinkai) naudingų pokyčių virtinė. Tuomet kaip ungurio ar lašišos genome įsitvirtino jiems žalingi veiksmai??
    Prisiminkime ką rašė Darvinas. „Natūralioji atranka niekada nesudarys jokios gyvūno struktūros (arba instinkto aut. past.), kuri (-is) jam būtų veikiau žalinga negu naudinga, nes natūralioji atranka veikia tik kiekvienos būtybės gerovei ir dėl tos gerovės. (…) Natūralioji atranka stengiasi kiekvieną organinę būtybę padaryti tokią pat tobulą arba truputi tobulesnę negu kiti to paties krašto gyventojai, su kuriais jai tenka rungtis.“ (Rūšių atsiradimas. K., 2017 (1859). P. 283.)
    Jeigu viskas vyko taip, kaip sako evoliucijos teorijos kūrėjas, tai atsirasti savižudiškoms programoms nebuvo jokio šanso, jas galėjo įdiegti tik Programuotojas, kurio rūpestis ne atskiras individas o rūšies gerovė ir išlikimas.
    Truputis įdomybių apie europinį upinį ungurį. Unguriai visada sugrįžta į tas pačias upes, kuriose augo jų tėvai. 1859 metais švedas Samuel Nilsson paleido ungurį į šulinį, ten ungurys išgyveno abu pasaulinius karus ir nugaišo sulaukęs 155-erių, nes negalėjo atlikti savižudiškos kelionės.
    XIX a. anglų receptų knygose galima aptikti „stiklinius“, „geltonuosius“ ir „sidabrinius“ ungurius (glasseel, yelloweel, silvereel). Tuo metu manyta, kad tai – skirtingos ungurių rūšys, ne tik kulinarine, bet ir zoologine prasme. Tik 1920 m. danų biologas Johannas Schmidtas (1877-1933) įrodė, kad visi unguriai, gaudomi prie Britanijos krantų ar jos upėse, tėra europinio ungurio skirtingos vystymosi stadijos.
    Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/unguriu-kelias-dabar-prabangia-laikoma-zuvis-ldk-laikais-nebuvo-vertinama-582-1008036?copiedJ.
    Nelaisvėje unguriai nesidaugina, auginami dar nesubrendę („stikliniai“) unguriai. Europos sąjungoje tuo daugiausia užsiima Nyderlandai, Danija ir Italija. Europoje jaunų ungurių žvejybą šiuo metu reguliuoja 2007 m. ungurių išteklių atkūrimo planas.
    Europos žuvų – rekordininkių sąraše minimas ungurys svėręs 6,04 kg, 1991 m. jį pagavo Vokietijoje. Lietuvoje iki šiol užregistruotas didžiausias ungurys svėrė 4 kg, pastarasis buvo sužvejotas Navio ežere, Trakų rajone.

    ———- . ———-

    Vis daugiau mokslininkų pasisako už senėjimo ir mirties programą, nes kaupiasi jos naudai bylojantys faktai. Kad senėjimas nėra kūno sunešiojimas, o užprogramuotas įvykis akivaizdžiai rodo Progerija arba Hačinsono – Gilfordo sindromas. Tai liga, dėl kurios senstama 8 – 10 kartų greičiau, nei įprastai. Vaikai, sergantys Progerija, vidutiniškai gyvena 14 metų, apie jų kūno susidėvėjimą per tokį trumpą laiką negali būti nė kalbos. Senatvę vaikystėje sukelia geno LMNA mutacija, ji nepaprastai reta, pasaulyje kasmet būna iki 90 vaikų sergančių šia liga, Rusijoje – iki 4.
    Vaikai, gimę su Hačinsono – Gilfordo sindromu, pradžioje atrodo normaliai. Pirmieji ligos simptomai gali pasireikšti po 12 mėnesių: per lėtas augimas, plaukų slinkimas, odos vytimas… Per trumpą ligonio gyvenimą greitai praeinami visi senėjimo etapai. Senėjimo etapus rodo ne tik išoriniai požymiai, bei ir biocheminės analizės. Pagal amžių tokie ligoniai dar paaugliai, bet, kaip tikri senukai, jie miršta nuo širdies – kraujagyslių ligų (pvz., aterosklerozės), nuo kvėpavimo ligų, insulto. „Keturiolikmetė paauglė šimtametės kūne“ – neįtikėtinas, bet tikslus apibūdinimas. Nuo progerijos vaisto nėra.
    Jeigu yra mutacijų, kurios senėjimą spartina, logiška, kad turėtų būti mutacijų, kurios senėjimą lėtina. Mokslininkai nusiteikę optimistiškai, jie tikisi empiriniais metodais sužinoti, kuriuos žmogaus genus iš 25 000 reiktų atjungti, kad mirties programą nulaužtų. Tai reikia padaryti vienos ląstelės stadijoje. Bandymai su organizmais, kurių gyvenimo trukmė gerai žinoma jau vyksta. Ir jeigu pavyks nustatyti genų rinkinį, kuris valdo nematodos, drozofilos ar pelės amžių, tai netrukus bus atrastas raktas ir į žmogaus ilgaamžiškumą.
    Senėjimo ir mirties programos naudai byloja ir įvairių gyvūnų gyvenimo trukmės kontrastai. Europinis protėjus (Proteus anguinus) gyvena 100 metų, bet yra tritonų ir salamandrų, kurie gyvena tik metus, o juk tai labai artimos rūšys. Jūros ežiai taip pat pasižymi gyvenimo ilgumo skirtumais: Lytechinus variegatus gyvena 4; Echinometra lucunter – 40; Strongylocentrotus franciscanus nuo 100 iki 200 metų. Tikrai verta palyginti jų genomus, kad išsiaiškinti kaip nugalėti, ar bent atitolinti, mirtį.
    Yra organizmų, nerodančių senatvės požymių, pvz., rykliai. Tarp Grenlandijos ryklio, kuriam 40 metų ir 400 metų net biocheminiai tyrimai nefiksuoja jokių skirtumų. Kiek gyvena kai kurios ryklių rūšys tiesiog nežinome. Sako, kad rykliai miršta dėl susirgimų, kas, beje, nutinka labai retai; arba dėl to, kad jie užauga per dideli ir nebesugeba pagauti žuvies, kuria iki šiol maitinosi.
    Gal yra organizmų, neturinčių senėjimo ir mirties programos? Yra nedidelių 100 g moliuskų, gyvenančių 500 metų. Kempinė Monorhaphis chuni gyvena 11 000 metų. Ilgaamžiškumo rekordininkė Antarktinė kempinė Scolymastra joubini gyvena nuo 15 iki 23 tūkstančių metų. Ji gali užaugti iki 1,5 metro skersmens ir siekti 1,95 m aukštį.
    Medūzos priklauso jūrų bestuburių šeimai – polipams. Jie atsirado daugiau kaip prieš 550 mln. metų. Medūzos per savo gyvenimą praeina tris vystymosi stadijas: laisvai plaukiojančių lervų, sėslių (į augalus panašių) polipų ir „drebučių“. Lytiškai subrendusi nago dydžio medūza Turritopsis nutricula gali mažėti, mažėti ir grįžti į polipo (prisitvirtinusio prie dumblio) stadiją. Po kurio laiko ji vėl ima augti ir tampa suaugusia medūza. Tokių metamorfozių ciklą Turritopsis nutricula gali kartoti be pabaigos. Šis faktas rodo, kad yra ne tik senėjimo, bet ir jaunėjimo programa? Mes, kol kas, tik nežinome kaip redaguoti genomą, kad įvykius (laiką) pasuktume atgal. Šitam tikslui 2013 metais Google įkūrė Calico kompaniją, jai iškeltas uždavinys suvaldyti senėjimo procesą.
    Vienu metu buvo manoma, kad organizmai miršta dėl susikaupusių mutacijų. Jeigu dėl to miršta dviejų metų pelė, tai kodėl per tą patį laiką nemiršta maži šikšnosparniai (jie gyvena apie 50 metų) arba plikasis smėlrausis (Heterocephalus glaber)?
    Plikųjų smėlrausių kolonijoje gyvena nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų narių. Jų mirtingumas neauga su amžiumi. Gal jie nesensta ir neserga vėžiu? Paaiškėjo, kad šitų graužikų mitohondrijos kaip žiurkių. Pliki žiurkių jaunikliai greitai pasidengia kailiu, o Heterocephalus glaber visą savo gyvenimą taip ir lieka tik ką gimusiais žiurkiukais, jų ir plaučiai nėra pilnai išsivystę. Toks nesubrendimas vadinamas neotenija. Plikųjų smėlrausių neoteniją patvirtina ne tik jų išvaizda, bet ir fiziologija, biochemija. Tai irgi rodo, kad senėjimas nėra neišvengiamybė, o programa.
    Kol pasaulyje netrūksta pagyvenusių žmonių, keliančių nesantaikas ir karus, pamišusių dėl valdžios ir turtų – džiaukimės išmintingu Dievo sprendimu neleisti jiems ilgai gyventi. Jeigu bus atrastas santykinis nemirtingumas juo pirmiausia pasinaudos diktatoriai. Jie lieps įslaptinti šį atradimą, – juk jiems nereikalinga nemirtinga opozicija.

13. 

    Stasys 15 sausio, 2025Atsakyti

    DNR molekulė – taip pat užrašytos mintys.
    Savaime ir atsitiktinai mintys nesusidėlioja.
    Mus valdo ne genai, o genais užrašytos instrukcijos.

    Šitas skyrelis turėjo būti skaitomas po skyrelio: Ar gyvi kūnai yra mašinos, kurias užprogramavo išgyvenę genai? Kokiais gi būdais užrašomos mintys, t. tarpe informacija apie bet kurį gyvą organizmą?? Aiškinimą pradėsiu nuo savo minties, kurią materializuosiu lietuviškomis raidėmis. Ant stalo išdėlioju trylika raidžių: Žemė yra apvali. Po to visas raides sumetu į maišą.
    Dabar raidės maiše, bet mano minties maiše tikrai nėra – ten tik ženklų krūva! Maiše minties nėra todėl, kad ženklai (šiuo atveju raidės) neturi jokios informacijos. Informacija užrašoma atitinkama raidžių seka: Žemė yra apvali. Kai raides sumečiau į maišą – informacija, išdėliota (užrašyta) trylikos raidžių (ženklų) rikiuote, buvo sunaikinta. Šis paprastas pavyzdys irgi iliustruoja nematomą ribą tarp materialumo ir idealumo. Tereikėjo sumaišyti ant stalo esančias raides (pakeisti raidžių rinkinio struktūrą) ir mano minties ten neliko.
    Ar kada nors susimąstėte, kad mintys gali būti užrašomos ne tik raidėmis? Jeigu Jums iš toliau parodyčiau Brailio raštą pagalvotumėte, jog tai tuščias popieriaus lapas. Iš tikrųjų jis pilnas milimetrinių pūslelių (šiurkštus). Iš nelygumų sudėlioti ženklai, kuriuos galima išlavintais pojūčiais apčiuopti leidžia akliesiems skaityti pirštais. Kurtieji „susikalba“ gestais ir mimika.
    Sveikų žmonių verbalinis bendravimas (žodinis apsikeitimas mintimis) irgi paremtas skirtingais ženklais. Tik artikuliuotos kalbos ženklai (įvairūs garsai) gyvuoja trumpai. Oro virpesiais (bangomis) nešama informacija toli nenukeliauja ir neišlieka. Analogiškai, į ramų ežerą mestas akmuo sukelia vandens bangas, tačiau netrukus ežero paviršius vėl tampa lygus. Tą pačią mintį (Žemė yra apvali) galima užrašyti kinų hieroglifais, išbraižyti šumerų dantiraščiu molinėje lentelėje, sudėlioti iš nukleotidų…
    „2012 m. Georgo Churcho iš Harvardo medicinos mokyklos vadovaujama komanda į DNR kalbą išvertė mokslinę knygą, turinčią 53 000 žodžių ir 11 paveikslėlių. Komanda knygą užkodavo dvejetainiu kodu, bazėmis A ir C kodavo nulį, o G ir T – vienetą. Knyga gavosi paprastos bakterijos DNR dydžio. Besidalydama ląstelė jau nukopijavo 70 mlrd. knygos egzempliorių – po 10 visiems Žemės rutulio gyventojams. Ir visos tos ląstelės tilptų viename vandens laše.“ (Marcus Chown. Kaip paprastai paaiškinti pasaulį. V., 2014. P. 314.)
    Tik ne išvertė į DNR kalbą, bet užrašė DNR struktūra (molekule). Nėra DNR kalbos, kaip nėra lietuviškų raidžių ar Brailio ženklų kalbos. Yra lietuvių, ukrainiečių, anglų… kalbos. Azoto bazės (arba nukleotidai) atlieka minčių užrašymo funkcijas – tarnauja vietoj mums įprastų ženklų. Jeigu galime bet kokį tekstą užrašyti 0 arba 1 – tai parašyti adeninu, timinu, citozinu ir guaninu dar paprasčiau. Šiomis bazėmis užrašyti visų gyvų organizmų genetiniai kodai – gyvybės projektai, bylos, failai, instrukcijos, idėjos ar panašiai. Tik klausimas kokiu būdu šie organiniai ženklai išsirikiavo: savaime ir atsitiktinai ar buvo į savo vietas Kažkieno sustatyti??
    „Kadangi DNR koduoja paveldimą informaciją, nukleotidai joje turi būti išsidėstę tam tikra tvarka.“ (Vaidutis Kučinskas. Genetika. K., 2001. P. 11.) Antrą citatos dalį užrašiau storu šriftu, nes tai labai svarbi ir teisinga mintis. Visų gyvybės formų DNR yra labai protingi tekstai (gyvų organizmų padarymo programos) ir keturių skirtingų ženklų (azoto bazių arba nukleotidų) seka jose negali būti atsitiktinė.
    Bet nei DNR, nei jos genai nieko nekoduoja, analogiškai: raidės nieko nerašo. DNR, kaip ir raidės, kurias sumečiau į maišą, tėra priemonė (bazių rinkinys) informacijai užrašyti. Tas, kas pajėgus suvokti tai, niekada nepasakys, jog DNR molekule nėra užrašytas Kažkieno Žodis, Planas ar Mintis. Nebent šis polimeras buvo susintetintas atsitiktinai – tuomet jokia informacija juo neužrašyta. Tą suprato ir Francis Crickas (vienas iš DNR struktūros išaiškintojų), ir jo kolegė Leslie Orgel. Jie teigė, kad Žemėje gyvybę sąmoningai pasėjo protingi ateiviai. Tokia nuomonė daug ką papiktino, bet juk tai pasakė ne beprotis, o Nobelio premijos laureatas. Papiktino, – nes, deja, tik vienetai suprato DNR esmę.
    Nuolatos vyksta nežemiško proto paieškos. 1981 metais CETI konferencija vyko Taline. Jau tuomet iš viso pasaulio susirinkę mokslininkai vienbalsiai nusprendė, kad Visatoje protas egzistuoja. Diskusijos vyko tik apie proto paieškos strategiją. Išskirtinio dėmesio sulaukė amerikiečio Frensio Dreiko pranešimas. Jis pasiūlė formulę įrodančią, kad Visatoje yra daug planetų, kuriose gyvena protingos būtybės.
    Tik ženklų, bylojančių apie proto brolius, nebūtina ieškoti taip toli. Solidarizuojuosi su Franciu Cricku bei Leslie Orgel ir argumentuotai sakau, kad DNR (visa gyvybė, tame tarpe ir mes) – esame nežemiško proto (Dievo) pasekmė. Jeigu nesupratote skaitykite šią knygą dar kartą.
    Nors bet kurio genomo azoto bazių rikiuotė iš pirmo žvilgsnio analogiška ir monotoniška, tačiau ji yra nepakartojama ir mums kol kas nesuvokiamai sudėtinga instrukcija (mikroschema), kaip padaryti vieną ar kitą gyvą sutvėrimą.
    Apvaisinta kiaušialąstė vadovaudamasi savo DNR informacija pradeda dalytis ir diferencijuotis, o finale jau gali būti ir trilijonai somatinių (kūno) ląstelių sudarančių konkretų organizmą. Nurodymai kaip padaryti širdį, nurodymai kaip padaryti akis, nurodymai kaip padaryti smegenis, nurodymai apibrėžiantys elgesį, nurodymai kuo maitintis. Nurodymai kaip orientuotis aplinkoje: ką matyti, ką girdėti, ką užuosti ar skanauti… Visa tai užrašyta keturių skirtingų azoto bazių milijonine ar milijardine seka ant fosforo rūgšties ir cukraus (monosacharido deoksiribozės) liekanų „siūlų“, susuktų į glaudžias spirales.
    „Žmogus maždaug pusę valandos būna viena ląstelė, kol pagaliau pasidalina į dvi. (…) Vos per 30 minučių ląstelė turi pagaminti ne tik savo DNR kopiją – šis procesas dėl spartos vienu metu vyksta keliose DNR vietose, – bet dar ir maždaug 10 mlrd. sudėtingų baltymų, tai yra daugiau nei 10 000 per sekundę.“ (Marcus Chown. Kaip paprastai paaiškinti pasaulį. V., 2014. P. 25.)
    Prisikarpykite krūvą raidžių ir pabandykite atsitiktinai rikiuodami jas į eilę parašyti bent vieną prasmingą sakinį. Na argi tokiu būdu kas nors rašo ataskaitą, diplominį darbą..? Taip kvailai elgtis niekam net į galvą neateina. Tačiau yra daug tikinčių, kad mūsų genomas iš 430 tomų po 1000 puslapių susiformavo atsitiktinai. Maždaug tokios apimties būtų žmogaus genomas jeigu vietoje plika akimi nematomų nukleotidų naudotume standartinio dydžio A, T, G ir C raides.
    Kad evoliucijos teorija pagrįsta tik tikėjimu ir yra klaidinga įrodinėjau matematiškai. Tam tikslui imitavau evoliucinį scenarijų: tą pačią mintį iš 13-os raidžių (žemė yra apvali) bandžiau sudėlioti aklai.
    Prasmingą sakinį iš trijų žodžių parašiau per keletą sekundžių. Sunku net įsivaizduoti kiek turėčiau vargti, kol tokį nedidelį informacijos kiekį sudėliočiau aklai. Jeigu Jūsų paprašytų aprašyti praėjusią dieną Jums tai padaryti nebūtų sunku. Bet jeigu Jums lieptų atsisėsti prie nežinomos klaviatūros, užsirišti akis ir tokiu būdu įamžinti vakarykščius įvykius Jūs pasakysite, kad taip atlikti užduoties neįmanoma.
    Nors evoliucijos mokslas remiasi tik prielaidomis ir tikėjimu jis šiandien triumfuoja: gyvybė išnarstyta iki atomų ir jokių stebuklų nepastebėta. Tačiau jeigu laukiniai, nieko negirdėję apie raštą, į rankas paimtų knygą – jiems knyga irgi nieko nebylotų nei apie mintis, nei apie protą, o juo labiau knygos autorių.
    Žemė yra apvali perskaitys visi, mokantys lietuviškai. Tačiau pačių raidžių medžiagos (struktūros) tyrinėjimas nieko nebylos apie įvykusį stebuklą (užrašytą mintį), o juo labiau mane. Lygiai taip pat ir atomai, iš kurių sudaryta DNR, nieko nepapasakos nei apie Kūrėjus, nei apie jų mintis. Tačiau mes galime išmokti jais užrašytą informaciją perskaityti.
    Raidžių krūva neturi nieko bendro su prasmingu tekstu. Gyvybės Bylos (genomai) – tikrai ne atsitiktinės nukleotidų sekos. Organinių medžiagų buljonas – toli gražu ne gyvybė.
    Jeigu knygą sukarpysite į atskiras raides ir jas sumaišysite, jeigu DNR padalinsite į atskirus nukleotidus ir juos sujungsite atsitiktine tvarka, o patefono plokštelę susmulkinsite – tai nebeliks prasmingo teksto, bus sunaikintas gyvybės failas, niekada neišgirsite muzikos ar eilėraščio įrašo.
    Lygindami atsitiktinai susintetintą DNR (be prasmingos informacijos), lytinės ląstelės DNR ar DNR atliekančią standžiojo disko funkciją iš pirmo žvilgsnio nepastebėsite jokio skirtumo. Taip yra todėl, kad esmė ne pati DNR, o ta informacija, kuri ja užrašyta. Atsitiktinė raidžių (ženklų) rikiuotė taip pat tik panaši į knygos tekstą, tačiau ji be minčių (be prasmės).
    Stebuklas ne įvairiausios raidės, ne azoto bazės ar bet kurie kiti ženklai, bet jais užrašytos mintys. Stebuklas ne patefono plokštelė – o plokštelės mikronelygumais įrašyta melodija.
    Nuo ko priklauso teksto tobulumas, tiksliau jo informacinė vertė? Tikrai, ne nuo ženklų išvaizdos, dydžio ar kiekio, bet nuo to, kas tais ženklais užrašyta. Raidės gali būti auksinės, o mintys užrašytos jomis – lėkštos ir kvailos. Analogiški tekstai (failai) yra tiek mūsų, tiek kitų gyvų organizmų genomai, užrašyti keturių skirtingų azoto bazių seka. Genomo lygis nepriklauso nuo to kokiomis bazių poromis jis užrašytas ir kiek jų tame genome yra, o nuo to kas jomis parašyta. Juk knygos vertinamos, pvz., ne pagal priebalsių ir balsių santykį, o pagal išsakytas mintis.
    DNR savo informaciją perduoda RNR, o ši baltymams. Todėl nei RNR, nei baltymai irgi nėra atsitiktinės monomerų (nukleotidų ar aminorūgščių) dėlionės. Kai rašo mokytas žmogus jis visiškai nekreipia dėmesio į tai kokius ir kiek ženklų (raidžių) naudoja, jo tikslas – kuo trumpiau ir aiškiau perteikti savo mintis. Aklai dėliodamas raides dar niekas nieko neparašė.
    Sąvoka ženklas yra kur kas universalesnė ir platesnė nei sąvoka raidė. Kadangi mintis (informaciją) gali būti materializuota ir skirtingais garsais (oro virpesiais), ir įvairaus ilgio elektromagnetinėmis bangomis… kas į jokias raides nepanašu.