Kai ant seanso matai užrašus IMAX, Dolby Cinema, 3D ar 4DX, jie reiškia ne „tiesiog marketingą“, o skirtingą kino rodymo techniką ir (svarbiausia) skirtingą žiūrėjimo pojūtį. Vienur perkamas vaizdo mastelis, kitur – kontrastas ir garsinė erdvė, trečiu atveju – gylio iliuzija, o ketvirtu – atrakciono efektai.
Praktiškai tai dažnai reiškia vieną dalyką: tas pats filmas gali būti rodomas keliose vietose ir keliais laikais, o tada atsiranda pasirinkimas. Patogu pradėti nuo paprasto žingsnio – pasižiūrėti, kur ir kada filmas apskritai rodomas skirtinguose kino teatruose (tam cinema veikia kaip greitas „seansų žemėlapis“). O jau tada, kai žinai savo variantus, verta gilintis į pačius formatus ir suprasti, už ką moki.
Žemiau – aiškiai ir praktiškai: kas tai yra, kuo skiriasi, kam verta rinktis, ir kada geriau pataupyti nervus (arba nosinę).
IMAX: didelis ekranas, „aukštesnis“ kadras ir filmas, paruoštas būtent jam
IMAX esmė – premium didelio formato patirtis: milžiniškas ekranas, specifinis salės dizainas (matomumas, kampai) ir vaizdas, kuris dažnai būna „aukštesnis“ (daugiau vaizdo vertikaliai) nei įprastas plačiaekranis kinas.
Svarbus niuansas, kurį žmonės dažnai praleidžia: IMAX skiriasi ir kraštinių santykiu. IMAX savo komunikacijoje mini, kad jų xenon sistemos siejamos su ~1.90:1, o „IMAX with Laser“ ir 15/70 mm (IMAX 70mm) – su ~1.43:1. Kitaip tariant, vienur ekranas „aukštesnis“ dar labiau, kitur – mažiau, bet vis tiek dažnai daugiau nei standartiniuose seansuose.
Kad filmas atrodytų gerai ant tokio ekrano, egzistuoja ir IMAX skaitmeninio paruošimo/“remasterinimo” procesas (DMR), kuris pritaiko vaizdą ir garsą IMAX aplinkai.
Praktiškai IMAX verta rinktis, kai filmas yra didelio mastelio (sci-fi, veiksmas, epiniai vaizdai) ir kai nori „įkristi“ į ekraną. Lietuvoje, pavyzdžiui, IMAX salė aprašoma su 4K lazerine projekcija, dideliu ekranu ir 12 kanalų IMAX garso sistema – tai jau yra aiškus techninis šuolis nuo bazinės salės.
Dolby Cinema: kontrastas, spalvos ir garsas, kuris juda aplink tave
Dolby Cinema žaidžia kitu ginklu: ne „didžiausias ekranas“, o maksimaliai ryškus, kontrastingas vaizdas ir objektinis erdvinis garsas. Dolby patys akcentuoja, kad Dolby Cinema remiasi Dolby Vision (Dual 4K lazerinė projekcija) ir Dolby Atmos (erdvinis garsas).
Čia svarbu suprasti, ką tai reiškia žmogui, o ne specifikacijoms:
Dolby Vision yra HDR tipo technologija, kuri siekia geresnio kontrasto, spalvų ir detalių (ypač šešėliuose ir ryškiose vietose).
Dolby Atmos kine remiasi „garso objektais“ ir lubiniais garsiakalbiais, kad garsai galėtų būti išdėlioti ir judėti 3D erdvėje (įskaitant virš galvos).
Dolby Cinema dažnai geriausiai atsiskleidžia filmuose, kur daug tamsių scenų, neonų, subtilių detalių, arba kur garso dizainas svarbus (trileriai, siaubas, muzikiniai filmai). Jei tavo „wow“ momentas yra „pagaliau matau, kas vyksta tamsoje“ ir „garsas ne šiaip garsus, o tikslus“ – dažnai Dolby bus ta kryptis.
3D: gylio iliuzija, kuri kainuoja ryškumu ir reikalauja tinkamo filmo
3D (stereoskopinis vaizdas) veikia paprastai: kiekvienai akiai parodomas šiek tiek skirtingas vaizdas, o smegenys iš jų „suklijuoja“ gylį. Komerciniuose kino teatruose tai dažnai daroma su filtravimo akiniais, kurie atskiria kairės ir dešinės akies vaizdus.
Prieš sąrašą – viena tiesa, kuri sutaupo nusivylimo: 3D ne visada pagerina filmą. Kartais jis tik patamsina vaizdą ir prideda „ghosting“ (dvigubinimosi) riziką.
Dažniausi 3D pliusai ir minusai:
Pliusas: animacijai ir vizualiniams pasauliams (fantastika) 3D dažnai prideda tikro erdvinio jausmo.
Minusas: ryškumo praradimas (akiniai ir projekcija „suvalgo“ šviesą), o jei filmas nebuvo kuriamas su 3D mintimi, efektas gali būti tik „sluoksniai“, o ne tikras gylis.
Jei renkiesi 3D, verta rinktis filmą, kur 3D yra kūrybinė priemonė, o ne „uždėtas filtras“. Tokiu atveju laimi ne tik efektas, bet ir kompozicija.
4DX: kai kinas virsta atrakcionu (judesys, vėjas, vanduo ir kiti efektai)
4DX iš principo yra „kūno kinas“. CJ 4DPLEX 4DX apibrėžia kaip multi-sensorinę patirtį: sinchronizuoti sėdynių judesiai ir aplinkos efektai (vėjas, rūkas, lietus, žaibai, kvapai, sniegas ir pan.), kurie eina kartu su vaizdu.
Prieš bullet’us – svarbus įspėjimas: 4DX nėra „geresnė kokybė“ klasikine prasme. Tai kitoks produktas. Jei nori įsiklausyti į dialogą ir kadrų detales – 4DX gali trukdyti.
Kada 4DX pataiko į dešimtuką:
Veiksmo filmai, lenktynės, superherojai – kai nori „važiuoti kartu“ su scena.
Kai eini su kompanija ir ieškai patirties, o ne „kino meditacijos“.
Kada geriau praleisti:
Lėtesni, emociniai filmai (efektai gali išmušti iš nuotaikos).
Jei jautriai reaguoji į judesį/pykinimą ar nemėgsti fizinių dirgiklių (čia jau ne teorija, o realus komforto klausimas).
Kaip greitai išsirinkti formatą, kad neprašautum
Sprendimą palengvina viena paprasta mintis: ką šiandien perki – mastelį, kokybę, gylį, ar pojūčius?
Trumpas, bet praktiškas orientyras:
Jei nori didžiausio „vaizdo mastelio“ ir epikos – dažnai laimi IMAX.
Jei nori „juodų juodų“ tamsių scenų ir tikslaus erdvinio garso – taikyk į Dolby Cinema.
Jei filmas vizualiai žaidžia su erdve (ypač animacija) ir nori gylio – bandyk 3D.
Jei nori atrakcijos ir juoko iš to, kad „kėdė gyvena savo gyvenimą“ – rinkis 4DX.
Pabaigai – mažas, bet naudingas triukas: geriausias formatas yra tas, kuris dera su konkrečiu filmu, o ne su tavo ego. Susirask filmą, tada pasirink formatą. Šitą mentalitetą ypač lengva pritaikyti, kai planuoji vakarą į cinema ir matai kelias to paties filmo rodymo versijas skirtingose salėse.
